Vanduo, ledas, šaltis. Bangos ir gelmės. Vandenyno ir žmogaus sielos. Kur baigiasi žmogaus gamtiškumas ir prasideda žmogiškas egoizmas? Ar toli laikai, kai mums reikės registruotis į laukiančiųjų sąrašą aplankyti miškus? Kai danguje nebematysime paukščių, o vandeny – žuvų?
“Egzistuoja du pasauliai. Vienas iš vandens ir žemės, akmens ir mineralų. Jis turi šerdį, mantiją ir plutą bei deguonį kvėpuoti.
Kitas pasaulis yra iš baimės.
Gyvenau juose ir žinau, kad abu apgaulingai panašūs. <…> Baimės pasaulis yra blogiau už mirtį. Jis blogiau už bet ką.” (p. 61-62)
Žmogaus – gamtos ir žmonių tarpusavio santykių sudėtingumas čia – pasakojimo ašis. Žmogus – gamtos dalis, gyva būtybė kaip ir kitos. Ar vis dėlto kitokia? Nuolatiniai prieštaravimai ir iš jų kylantys klausimai lydėjo visą pasakojimą. Ir pati Franė – man vienas įdomiausių personažų apskritai – savyje talpina daugybę tų prieštaravimų. Nevaldomas laisvės, judesio troškimas ir noras priklausyti buvo vienas ryškiausių. „Neteisinga būti būtybe, kuri sugeba mylėti, bet nesugeba pasilikti.“ (p. 168) Kaip išlikti mylinčiame santykyje nepaminant savo prigimties? Kaip priklausyti kitam žmogui ar vietai, kai trokšti tik judėti ir namus turėti savyje? Ar kažkurioje pasaulio šalyje gyvena mūsų gyvenimas, ar juda kartu su mumis? Franę gąsdina žmonių pasaulis. Dėl šios baimės ir negebėjimo sutaikyti kylančių prieštaravimų kyla savidestrukcija.
“Gyvenimo prasmę galima matuoti ne tik pagal tai, ką jis duoda ar ką po savęs palieka, bet ir pagal tai, ką jis pavagia iš pasaulio. “ (p. 131)
Čia visa jėga skleidžiasi gamtos grožis, tikrumas, grynumas. Kiekvienos būtybės unikalumas, nepaisant jos atnešamos naudos dydžio. Kaip svarbu, kad nepakenktume, nepasiimtume daugiau, nei būtina. Vis norim, norim daugiau, reikalaujam, šeimininkaujam. Tik ar nesam Žemėje svečiai? Gamta – gyvūnai, paukščiai, miškai ir vandenynai – nėra žmogui tiesiog svarbūs. Be jų mes – niekas. Mes neatskiriami. Tik dėl vandenynų apskritai kvėpuojame. „<…> stebuklas, kad mes čia.“ (p. 128) Ar ne tiesa?
“Mano gyvenimas buvo betikslė migracija, o tai savaime yra beprasmiška. Išvykstu be jokios priežasties tik tam, kad judėčiau, ir mano širdis dūžta tūkstantį, milijoną kartų. Pagaliau atsiradus tikslui nepaprastai palengvėja.“ (p. 130)
Iki pat istorijos pabaigos lieka neaišku (o gal net nekyla klausimas), kodėl Franė keliauja paskutinių poliarinių žuvėdrų migracijos keliu ir kas tokio siaubingo nutiko jos praeityje. Intriga nebuvo pakankama ir stipri, kad išlaikytų dėmesį, jei temos – meilės gamtai, jūrai, paukščiams, darniam žmogaus ir likusios gamtos sugyvenimui – skaitytojui nė kiek nerūpi. Nors detektyvinė linija pasirodė nelabai stipri, bet gali pasitarnauti kaip papildoma motyvacija versti puslapius. Gali būti sunku skaityti mėgstantiems chronologiją, nes pasakotojas nuolat grąžinamas į prieš kelis, keliolika ar daugiau metų vykusius įvykius.
“Migracijos” – istorija tiems, kam nors truputį skauda dėl mūsų planetos dabarties ir ateities. Skaitytojams, kuriems įdomios kitokios asmenybės. Man patiko. Visa pasakojimo dinamika, emocinis intensyvumas, daugiaprasmiškumas. Ir begalinė, besąlygiška meilė jūrai, pasaulį apkeliaujančiai per tūkstantį metų. Tikiu, kad istorija širdyje išliks dar ilgai ilgai.
