Japonų kultūra man visada kėlė susižavėjimą ir susidomėjimą. Sulaukusi rekomendacijos susipažinti su ikigai koncepcija, netrukus laiminga keliavau iš bibliotekos nešina Ken Mogi knyga, tikėdamasi sužinoti naujų ir naudingų dalykų. Pasklaidžius knygos lapus, turinys iš pirmo žvilgsnio pasirodė artimas. Pagrindiniai ikigai principai atspindi tai, kas ir man gyvenime atrodo svarbu, tikra:
- Pradėti nuo mažų dalykų;
- Atsipalaiduoti;
- Siekti darnos ir tvarumo;
- Džiaugtis mažais dalykais;
- Būti čia ir dabar.
Nesunku pastebėti, kad ikigai turi sąsajų su dėmesingu įsisąmoninimu. Tad tie skaitytojai, kuriems šie dalykai prie širdies, o taip pat įdomu daugiau sužinoti apie japonų kultūrą, tradicijas, gyvenimo būdą, knygoje ras sau naudingų idėjų.
Remdamasis šiais penkiais pamatiniais teiginiais ir siekdamas atskleisti ikigai esmę, autorius pateikia daugybę pavyzdžių, iliustruojančių japonų kultūros ir gyvenimo būdo bruožus. Vieni man buvo netikėti ir įdomūs, pvz. apie ypatingai kruopščiai užaugintų vaisių turgų, kuriame galima įsigyti 200 dolerių kainuojantį nepamirštamo skonio melioną. O štai sumo sportui skirta knygos dalis manęs stipriai nesudomino. Natūralu, kad iš kiekvienos koncepcijos galime atsirinkti, tai kas mums priimtina ir palikti, ko nereikia.
Kas buvo įdomu ir artima:
- Kiekvienas malonus dalykas, kad ir koks būtų, mažas ar didelis, reikšmingas kitų akyse ar svarbus tik tau pačiam – lygiai tiek pat vertas džiaugsmo. Galime vienodai mėgautis ryto saule, kavos puodeliu ar svarbiu įvertinimu darbe.
- Nuostata kreipti ypatingą dėmesį į itin mažas detales vadinama kodawari. Ja remiantis, tikslo siekiama nepaisant protingų rinkos lūkesčių, nesustojama pasiekus tam tikrą kokybės lygį, nes jos „gelmės iš tikrųjų begalinės“ (p. 44).
- Ne tik mažais, bet ir trumpai vykstančiais dalykais džiaugiasi japonai. Jiems svarbus jutiminis malonumas, o kiekviena akimirka – ypatinga, nepasikartojanti.
- Veikti nelaukiant pripažinimo ir įvertinimo. Vien sau, dėl malonumo. Tai iliustruoja gagaku – muzika ir šokiai imperatorių rūmuose, kur niekas neklauso ir nežiūri, tik vėlės vėlai naktį.
Kas užkliuvo ir iškėlė daugiau klausimų?
- Individualumo atmetimas. Pvz. individualumas dzen pasaulyje neturi prasmės. Kaip sujungti asmeninių tikslų siekimą, jutiminius patyrimus ir visišką savęs kaip atskirto individo atmetimą?
- Perdėtas tam tikrų pavyzdžių išaukštinimas (nebūtinai japonų kultūros), faktų išdėstymas juos akivaizdžiai pakreipiant norima linkme – sukelia nepasitikėjimą autoriumi ir knygoje aprašomais dalykais. Nuolat vartojant tokius apibūdinimus kaip „genialūs“, „nuostabūs“, „puikūs“, „sumanūs“, „patikimi“ ir t.t., pavyzdžiai atrodo pernelyg išpūsti.
- Keliose vietose nesupratau teksto prasmės, tarsi kažkur turėję nuvesti pavyzdžiai taip niekur ir nenuveda, neatsako į iškeltą klausimą ar nepatvirtina teiginio.
Nors ikigai koncepcija man pasirodė kiek nenuosekli ir eklektiška, džiaugiuosi perskaičiusi, sužinojusi ir pasisėmusi įkvėpimo šviesesnėms dienoms. Ikigai – prisitaikymas. Gali jį rasti, susikurti bet kokioje aplinkoje, nepaisyti pasiekimų ar nesėkmių, tęsti veiklą atrandant savąjį ikigai, savąją prasmę. „Daugelio japonų manymu, ikigai daina yra dainuojama silpniesiems ar bent jau paprastiems“ (p. 138 ). Aš sakau, kad nepaisant tam tikrų niuansų, ji gali būti dainuojama laimingų ir gyvenimu besidžiaugiančių žmonių. Gebančių priimti savo netobulumą, gyvenančių savo gyvenimą, tuo besimėgaujančių ir siekiančių sau artimų tikslų harmonijoje su aplinka.
„Savo norų ir troškimų modeliavimas, išlaikant darną su aplinka, taip pat leis išvengti nereikalingų konfliktų. Kitaip tariant – ikigai neša taiką!” (p. 116)
