Kelis mėnesius nesidalinau mintimis, jausmais. Buvo velniškai intensyvu. Kol vieną dieną pati kaktomuša atsitrenkiau į savo ribą. Nesu tikra, ar tąkart Visata išgirdo mano sugniaužtų kumštukų lydimą ir ašarom suvilgytą “gana!”, ar tiesiog viduje įvyko lūžis. Girdėjau, kad “gana” ne kiekį nurodo, o požiūrį. Nurimo. Pradėjau vėl reguliariai rašyti, medituoti, krautis resursų gamtoje, įsižeminti. Rūšiuoti mintis: anuliuoti netyčia užklydusias nemalonias, paleisti per dažnai kankinančias – karpyti gijas, įsidėti į širdį šilčiausias ir viltį nešančias. Atsipalaiduoti šiek tiek daugiau, primenant sau, kad geriausi sprendimai ir situacijos kartais reikalauja laiko, kad aš ir tik aš esu atsakinga už savo jausmus, kad kartais reikia paleisti ir leisti viskam vykti, imant tai, kas geriausia. Ir visi jausmai yra geri – jie mums praneša svarbius dalykus.
O džiaugsmo man jau dabar priklauso tiek, kiek pati jo sukuriu ir įsileidžiu.
Tuomet ir išgirdau tylų kvietimą ir vėl dalintis, o atidarius tas duris netikėtai viena ant kitos suvirto už jų buvusios mintys. Tenesupyksta mano bičiuliai iš knygų klubo, išduosiu jau dabar – gali būti, kad Tokarczuk “Jautrusis pasakotojas” stipriai stumtelėjo. Vėl pajausti pasaulį savaip. Pasitvirtinti, kad matyti taip, kaip jį matau aš, yra gerai. Ir pasiduoti tam bekūniam impulsui rašyti. O tuomet dar perduoti savo pasaulio matymą kitiems. Taip, jau porą metų man sukyla nenumaldomas, naktį užmigti neleidžiantis noras rašyti ir dalintis. Dar daug laiko praeis, daug reikia išmokti, leisti vaizduotei skristi, kol/jei išdrįsiu atvirauti. Nedrąsu. Bet suprantu, kad kai kurie dalykai turi reikštis per mus. Ne be tikslo gauname tam tikras patirtis. Esu įsitikinus, kad kai kurios mintys, darbai, kūriniai privalo pasiekti kitus. Kartais nepaisant mūsų pačių valios. Net jei bijom ir neryžtingai trypčiojam ant durų kilimėlio neapsispręsdami, vengdami sprendimo, paisydami kitų nuomonės ar nebūtų lūkesčių, neva šiepiančių iltis už durų. Tiesa, nebūtinai įžengus visi džiaugsmingai pasitiks, uždegs šviesą ir plos katučių. Gal tą reiks pirmiausia padaryti pačiam? Viskas po mažą žingsnelį. Lėtai. Įsiklausant. Išjaučiant. Gal net išžaidžiant, išsvajojant. Akis į akį su baimėmis ir nemaloniais jausmais pasėdint. Man šią savaitę teko patirti, kaip nepaaiškinamas sunkumas praktiškai išgaruoja ramiai pasisodinus jį priešais, pažvelgus tiesiai į akis ir uždavus paprasčiausius klausimus: “Apie ką tu ir ką nori man parodyti?”. Magija įvyko. Viskas pasirodė paprasčiau nei paprasta. Ar bandėt? Pasigauti kaip pro šalį skrendantį balionėlį, apžiūrėti iš visų pusių, perskaityti užrašus ir paleisti. Staiga užklupusiam jausmui taip pat greit galime leisti skristi šalin. Neužglaistyti jo dar vienu sluoksniu “imsiu ir PADARYSIU ką nors, kad būtų geriau” (kas gal suveikia tūkstantį kartų efektyviau nei įsikabinimas į balioną, kuris tikrai nepadės kilti aukščiau, tik kartais tas PADARYSIU ir yra pati priežastis), bet imsiu ir pažiūrėsiu, pajausiu, kas tai per pojūtis, kodėl jis su manim. Ir DARYT paskui kaip ir nieko nebereikia. Ar bent jau ne tai, ką automatiškai norėjau. Nesusitikus su tuo jausmu, taip ir lieka jis giliai trūnyti, skleisdamas apie save nemalonią žinią ir kviesdamas užsukti kitas bėdas
Ir pabaigai padrąsinimas sau ir jums, iš “Dėmesingos tėvystės” pasiskolinta ir kasdienybėj palaikanti mintis – jei iš penkių kartų pavyko vienas pokyčio bandymas, tai jau yra kuo džiaugtis! O džiaugsmas leidžia mėgautis šviesa ir augina. Kasdien savęs klausiu, į kurią pusę noriu stiebtis, kas man svarbiausia, kur mano šviesa 
