„Ar ne gėda saisto žmogų su žmonija? Ar ji tik pabrėžia, kad žmogus nuo jos negrįžtamai nutolęs?“ (p. 171)
Vieną apniukusį rugsėjo rytą į nuošalios Šuns archipelago salos krantus jūra išmeta tris juodaodžių jaunuolių kūnus. Juos aptikę gyventojai sutrikę ir nesutaria, kaip pasielgti. Gal viską tiesiog imti ir pamiršti?
Tamsi, slogi atmosfera, kaistanti kartu su ugnikalnio Bro grūmojimu, katastrofos nuojauta, palaipsniui kylanti įtampa – nuolatinės šios istorijos palydovės. Čia šmėžuoja tamsioji žmogiškumo pusė – prigimtinis galios troškimas, žiaurumas, ir kartu menkumas prieš gamtos didybę. Vis užduodi klausimą, ar žmogus žmogui – vilkas? Ar žmogus yra gamtos dalis? Ar žmogui nutolus nuo kito žmogaus, tam neprieštarauja visa gamta?
Kiekvienas šios istorijos veikėjas – Meras, Mokytojas, Daktaras ir kiti – tarsi visuomenės dalies atspindys, jos atstovas. Skirtingos jų pozicijos ir kitoks tų pačių įvykių vertinimas atskleidžia vis kitokį suvokimą, nulemtą skirtingų kontekstų: socialinio sluoksnio, amžiaus ir kitų aplinkybių, lemiančių kitokią gyvenimišką patirtį. O svetimi visur ir visada tampa ramybės drumstėjais ar atpirkimo ožiais. Jie sėja sumaištį ir įmaišo nepasitikėjimą bendruomenės viduje. Kartu parodo jos narių ydas ir nukrypimus nuo jiems įprastų normų. Atvykėlis, kad ir kas jis bebūtų ir kokiu tikslu atvyktų, bendruomenei trukdo, viską sujaukia, sugadina „normalų“ jų gyvenimą, padaro jį nepatogiu. Kiekviena bendruomenė, ypač uždara, pasižymi savo taisyklėm, nutylėjimais, savitu tolerancijos nukrypimams lygiu. Ir čia vis kilo klausimas: o kur riba? Gal tikrai viskas tėra socialiniai konstruktai? Kaip atsakyti į klausimą, kas pirmesnis: nusikaltimas ar įstatymas? Gal Meras teisus: „Su išsilavinusiais visada taip. Meras mąstė, kad jei pasauliui taip blogai klostosi, dėl to kalti tokie žmonės kaip Mokytojas, supančioti idealų ir gerumo, maniakiškai ieškantys paaiškinimo, kodėl ir kaip; jie tariasi žinantys, kas gerai ir kas blogai, ir tiki, kad riba tarp tų dviejų sąvokų panaši į peilio ašmenis, o juk patirtis ir sveikas protas byloja, jog tų ribų nėra, jog tai tik žmonių išrastas sąlygiškumas, būdas supaprastinti, kas sudėtinga, kad galėtum ramiai miegoti.“? (p. 55) Ir prie tos sąvokų, konstruktų ir ribų temos čia grįžtama ne kartą, pvz. negrai – juodaodžiai: „Neapykanta ir panieka slypi ne žodžiuose, o kaip jie pavartojami.“ (p. 41)
Kalbant apie žmogiškumą, įsiminė vienas pasakojimo momentas, kai Daktaras skaito Dantę ir apmąsto žmogiškumą, prisimindamas savo nerūpestingą vaikystę: „Negailestingi žodžiai skelbė žmogiškumą. Kaip vaikiška Daktaro siela, jie nuolat nesąmoningai sklando virš kūnų, o šie neatgaudami kvapo laigo grubiai grįstomis savo egzistencijos gatvėmis.“ (p. 46) Žmogiškumas yra amžinas, jis neturi galiojimo laiko. Jis neapčiuopiamas ir nesuprantamas kaip siela. Bet jis yra. Ar žmogus jį pamina, paskandina kasdienėse problemose ir pamiršta? Ar kaip tik įgyvendina jį net ir savo nereikšminga egzistencija?
Šiurpai purtė kūną skaitant pabaigą, susijaukė visos mintys. Skaitai ir galvoji: tai gal čia jau ta pasakojimo Tiesa? O gal dar kartą viskas pakryps kita linkme? Ar išvis yra kažkokia tiesa? Visiškai persipina realybė ir iliuzijos. Perskaičiau paskutinį knygos puslapį ir tiesiog pasakiau: wow. Nes tokia man buvo ši knyga, taip stipriai supurtė ir paliko su aštriais klausimais, be aiškių atsakymų. Nes ši istorija – tik balsas. Balsas, išverčiantis sielą, atveriantis jos akis platesniam suvokimui ar panirimui į amžiną apmąstymą ir mažus žmogiškus pasirinkimus, nes “žmogus – tikras naivuolis ar didžiausias pasipūtėlis, jei mano, kad kiekvieną paslaptį galima įspėti ir kiekvieną problemą – išspręsti.” (p. 186)
