Vienintelė istorija. Vienintelė meilė. Čia – jaunuolio ir kone trisdešimt metų vyresnės ištekėjusios moters meilė. Ne nuotykis. Ne romanas. Meilė. Jos kibirkštys, liepsnos ir pelenai.
Julian Barnes šią vienintelę istoriją pasakoja nesivaržydamas, laisvu stiliumi, nei per daug paprastai, nei itin manieringai. Kalba vaizdinga, daugybė metaforų, sarkazmas, sarkazmas ir dar kartą sarkazmas… Ne kartą skaitydama juokiausi balsu. Visa tai mane pavergė.
Trys istorijos dalys pasakojamos skirtingai. Pirmieji du skyriai, atspindintys meilės išgyvenimus – „potvynį ir atoslūgį“ – pasakojami pirmu asmeniu, o paskutinė dalis – trečiuoju, tarsi žvilgsnis iš šono, apibendrinimas (o gal tai žvilgsnis jau „išėjusiojo“ iš tos meilės?). „Meilė iš prigimties griaunanti, katastrofiška. Kitaip tai ne meilė.“ Taip mąsto jaunuolis Polas ir netrunka pats tuo įsitikinti. Ji gali sudraskyti į skutelius tave patį ir triukšmingai sugriūti, sužeisdama, palikdama neišnykstančius randus. Ir visa ta meilės žlugimo istorija tokia reali, taip detaliai ir jautriai perteikta, kad neįsijausti tiesiog niekaip neišeina. Autorius piešia, kuria tą tikrovę, ją atstovauja, bet kažkokiu būdu be niūrumo ar pesimizmo gaidų sugeba parodyti tamsią jos pusę, kas dar labiau traukia pasilikti toje istorijoje. Gal nesibaigiantis sarkazmas nuima situacijos įtampą ir gelbėja net juodžiausią akimirką?
Gilu, stipru, įtraukia, įmurkdo ir išnert nebeleidžia net užvertus paskutinį knygos puslapį. Plauki kartu per visus emocijų atspalvius. Kartu myli ir tiki, kartu po mažą žingsnelį artėji prie beviltiškumo. Aiškiai matai ir jauti, kaip transformuojasi jausmai. Galinga, atspari meilė. Ir vis tik ji išstumiama iš žmogaus širdies. „<…> meilė, netgi pati aistringiausia ir nuoširdžiausia, išmaniai prievartaujama, susitraukia į gailesčio ir pykčio kamuolį.“ Ar likti tame yra baimė ar drąsa? Autorius dažnai grįžta prie šio klausimo. Ar tai meilė, ar priklausomybė nuo jos, nuo kito žmogaus?
Čia apskritai radau visko, ko, mano manymu, reikia geram romanui: patraukli kalba, intriguojanti istorija, įdomus istorinis kontekstas, filosofinės, psichologinės ir sociologinės įžvalgos. Autorius paliečia tiek daug dalykų, kad sunku visus aprėpti… Meilė, santuoka, emocijos, priklausomybės, visuomenės normos ir jų kaita, gyvenimo prasmė… Istorija gana trumpa, bet pilna išminties ir, rodos, visiškai nuoširdi, nemoralizuojanti. Ir nors čia tikrai daug analizuojama, apmąstoma ir permąstoma, grįžtama prie tų pačių įvykių, jausmų, skaityti vis tiek be galo paprasta ir malonu.
„<…> pati meilė niekada nebūna absurdiška, kaip ir nė vienas iš jos veikiančiųjų asmenų. Meilė prasprūsta pro griežčiausias elgesio ir jausmų normas, kurias visuomenė stengiasi įpiršti.“
