Skaitoma knyga vėl iškėlė į paviršių kurį laiką širdy ir galvoj nešiotas mielos Viktorijos Einorės parašytos esė “Atsimerkti prieš depresiją” dalis, kurias bandau prisijaukinti sau. Viena jų noriu pasidalinti ir aptarti su jumis:
“Savivertė be temperatūros. Sąmoningai žinoti savo privalumus tiek pat vertinga, kiek ir trūkumus. Teigti savo stiprybes ir jomis naudotis nėra nei pagyros, nei manipuliacija. Lygiai kaip ir kalbėti apie silpnybes ar dėl jų atsisakyti tau nepakeliamų užduočių nėra nei pralaimėjimas, nei silpnavališkumas. Fizinis grožis nėra tuštybė ar priešprieša intelektui. Visa tai yra (arba nėra) tavo „sudedamosios dalys“, ir tiek. O savo sudedamąsias dalis pažinti yra gerai.
Esu ne sykį pagalvojusi, kad manęs iki tol dar niekad nesupo tiek daug žmonių, kurie šioje savivokoje išliktų netrikdomai orūs – nei arogantiški, nei susimenkinę; nei atsiprašinėjantys už tai, kad jiems kažkas nepavyko, nei gniaužiantys rūbo skvernus pagirti, kad yra be proto gražūs; nei bijantys pasidžiaugti savo pasiekimais, nei matuojantys jų vertę kitų žmonių sėkme. Aš esu žmogus – toks, koks esu, ir esu savaime vertingas.” (esė rasite nara.lt, ypač rekomenduoju besidomintiems asmeninėmis ir visuomeninėmis depresijos priežastimis)
Savo silpnybių pripažinimas yra stiprybė, stiprybių pritaikymas gyvenimui – jėga
Turbūt tik mėnesius galiu skaičiuoti, prabėgusius nuo tos dienos, kai įsileidau mintį, jog galiu leisti sau nesugebėti padaryti visko, neprivalau perlipti per save, praplėsti savo galimybes. Šitas „aš viską galiu“ antžmogiškas požiūris į save neleido apskritai būti savimi. Ir neaišku, kokiais klystkeliais ar tuneliais būtų nuvedęs. Nebuvau sau išdavusi tokio paprasto leidimo būti žmogumi. O be jo visada esi sau ir kitiems „negana“. Nes juk gali dar daugiau, geriau… Tik kam iš tikrųjų visa tai naudinga?
Ar išorinis grožis trukdo… įžvelgti sielos grožį?
O išorinio grožio supriešinimas intelektui? Kodėl neretai priešinamės, smerkiam ir menkinam išorinį grožį? Lyg tai būtų kažkas nesmagaus, netinkamo ir kitiems akis badančio. Gal net atsiprašyti už tai vertėtų? Stebiuosi, kaip pačios automatinės reakcijos linksta prie išankstinio vertinimo. Ir kodėl dar vis norisi ieškoti kažkokių argumentų, patvirtinančių, kad gražus žmogus gali būti visuose savo lygmenyse? Kad vienas nekompensuoja kito, o greičiau sustiprina abipusiškai ir visapusiškai. Man savo vidumi gražus žmogus spinduliuoja šimtąkart šviesiau ir išorėje. O jums?
“Kodėl manęs nevertina?”
Mano galva, geriau jaustis gražiam, protingam ir vertingam, net jei tai kam nors ir nepatinka, nei pasiduoti savęs menkinimui, perdėtam kuklumui, po kuriuo nežinia, kokie demonai gali slėptis. Per tą nusikuklinimą – pats tiesiausias kelias likti neįvertintam ir kitų žmonių. O tada liūdnai klausi savęs, kodėl manęs nevertina taip, kaip turėtų. O kaip tada turėtų? Nekalbu apie susireikšminimą ir lyginimąsi su kitais, iškėlimą savo savybių aukščiau kitų. Kalbu apie savasties vertinimą. Net ne savęs lyginimą su ankstesniu savim, kas visai šaunu, bet apie nuoširdų priėmimą visų savo patirčių ir savybių į vieną nevertinamą, bet savaime vertingą visumą.
“Mama, kokia aš graži!”
Visada verta atsisukti į šalia esančius mažuosius žmones. Iš jų galima išmokti (gal prisiminti) daug gerų dalykų. Ne tik žaismingumo, smalsumo, atvirumo, bet ir sveiko savęs vertinimo. Dukra žiūri į savo nuotraukas ir sako: “Mama, kokia aš graži!” Ir ji velniškai teisi – ji JAUČIASI graži 😊 Tada klausiu savęs, ko per pavyzdį mokau? Rūpintis ir priimti savo vidinį ir išorinį grožį? Gerbti ir vertinti savo laiką ir pastangas? Ar kuklintis nuleidus akis žemyn ir paskui bambėti dėl neįvertinimo?
