Tokio nuostabumo man ši knyga, kad ne šiaip patiko, o įsimylėjau. Jos šviesą, humorą, lengvumą, draugystes ir išėjimą už ribų. Ne nuo pat pradžių. Taip, kaip beveik tikrai lietuvei pradžioj gėlė širdį. Juk Oskaras akivaizdžiai serga, juk tai rimta. Kaip taikliai pastebi autorius viename interviu, taip jau mes įpratę – aplieti beprasmėmis ašaromis viską, kas …
Kelis mėnesius nesidalinau mintimis, jausmais. Buvo velniškai intensyvu. Kol vieną dieną pati kaktomuša atsitrenkiau į savo ribą. Nesu tikra, ar tąkart Visata išgirdo mano sugniaužtų kumštukų lydimą ir ašarom suvilgytą “gana!”, ar tiesiog viduje įvyko lūžis. Girdėjau, kad “gana” ne kiekį nurodo, o požiūrį. Nurimo. Pradėjau vėl reguliariai rašyti, medituoti, krautis resursų gamtoje, įsižeminti. Rūšiuoti …
Prasidėjusi kaip tyli meditacija – jūros platybės, mėlynas perregimas vanduo, šiltos srovės – ir leidusi lengviau įkvėpti, knyga dar jos neįpusėjus buvo kuriam laikui atidėta. Gal kalta visuotinai nuvilnijusi neskaitymo banga. Gal neįprasta man knygos forma – autorius derino trumpus prisiminimus iš vaikystės dienų su pažintiniais – filosofiniais skyreliais apie ungurių mįslingumą ir sąsajas su …
Nuostabu ramiu, lėtu žingsniu apkeliauti dar vieną Kazuo Ishiguro sukurtą pasaulį. Knygų klube diskutavome: alternatyvų, futuristinį ar iš dalies atitinkantį dabartinį mūsų gyvenimą? Tai knyga apie vienišumą ir bendrystę, jausmus, emocinį intelektą, pažinimą, proto galimybes, visuomenės normas ir jos ribų nepaisymą. Apie didesnius troškimus nei siekis išvengti vienatvės. Apie žmogaus esmę – širdį ar sielą …
Nudžiugau, kai knygų klube buvo pasiūlytas Barnes. Anksčiau skaityta “Vienintelė istorija” man buvo viena geriausių knygų. Tik neveltui autorius vadinamas literatūriniu chameleonu. “Flobero papūgą” teko įpusėti, kol pradėjau atpažinti tą patį Barnes. Tą žodžio genijų. Sarkazmo meistrą. Taip, mėgautis pradėjau tik įpusėjus knygą. Pradėjau mažiau klausti savęs, ar tikrai man reikia žinoti, tai kas rašoma …
Antrą kartą per dvejus metus keičiasi pasaulis. Prieš dvejus dejavom negalintys ant sofos išsėdėt ir matėm paprotinimus, kaip seneliai karą išgyveno. Dabar turim ir jį šalia. Pastarąsias porą savaičių man gyvenimas vyko tarsi paraleliniam, siurrealiam pasauly, o tada jį teko priimti kaip dabartinį pasaulį. Po dviejų savaičių išėjau pasivaikščiot į parką, išgirdau paukščius ir pradėjau …
Jau kurį laiką visa energija, įskaitant ir kūrybinę, buvo nukreipta tik viena linkme… Panašu, kad daugeliui taip. Situacija stipriai nuvilianti, atnešanti neteisybės, bejėgiškumo jausmą, su kuriuo visi tvarkomės skirtingai. Visgi tam, kad galėtume nuveikti kažką naudingo, turime pirmiausia tinkamai pasirūpinti savimi. Kaip mantrą visada kartoju: iš tuščio indo neįpilsi. Neseniai gavau pakvietimą sudalyvauti bendraminčių BIOCOS …
Eleonora – dar vienas knygų klubo pasirinkimas. Šįkart mano pasiūlytas. Ir kas įdomiausia, vienas klubo bičiulis iš mūsų visų manyje pastebėjo daugiausia Eleonoros. Diskusija buvo įvairiapusė ir atvira. Temų aptarimui pasakojime apstu. Po lengvabūdišku “Bridžita Džouns arba 30-metė keistuolė ieško vyro“ fasadu atsiveria vis daugiau sluoksnių – rimtų Eleonoros žaizdų, kurios tiesiog pribloškia. Smurtas, alkoholizmas, …
Skaitoma knyga vėl iškėlė į paviršių kurį laiką širdy ir galvoj nešiotas mielos Viktorijos Einorės parašytos esė “Atsimerkti prieš depresiją” dalis, kurias bandau prisijaukinti sau. Viena jų noriu pasidalinti ir aptarti su jumis: “Savivertė be temperatūros. Sąmoningai žinoti savo privalumus tiek pat vertinga, kiek ir trūkumus. Teigti savo stiprybes ir jomis naudotis nėra nei pagyros, nei …
Praėjusius metus užbaigiau ir šiuos pradėjau perskaitydama lygiai po pusę šios stiprios knygos. Jau net nebepamenu, kada skaičiau kažką tolygiai gero. Neprailgo nei viena skaitymo minutė, o jų juk buvo daug! Nuo rašymo stiliaus iki nagrinėjamų temų bei humoro jausmo – viskas neįtikėtinai man tiko. „Istorija mums svarbesnė už žmogų. Jei tarp žmogaus ir jo …
