Ši knyga dar kartą patvirtino mintį, kurią daug metų nešiojau galvoje ir nagrinėjau mokslo darbuose. Gyvenimo pamatas statomas ankstyvame amžiuje ir jo tvirtumas turi neapsakomai didelę reikšmę. Tai nereiškia, kad jo negali sukurti vėliau. Jei tik žingsniuodamas į suaugusiojo gyvenimą neįkliūsi į dar labiau viską apsunkinančią aplinką. Taigi, knygos tema – viena tų, kurios mane domino kone visą gyvenimą. Kalėjimai, pataisos namai, psichiatrinės ligoninės, prieglaudos, getai… Institucinis gyvenimas. Socialinis užribis.
Įsivaizdavau, jog autorius bandys ryškiai ir vaizdžiai nupasakoti berniukų pataisos mokyklos gyvenimą ir jo žiaurumus. Vis tik žiaurumai čia išniro daug anksčiau ir pasirodė daug giliau įsišakniję. Ko nesitikėjau čia rasti – tiek daug dėmesio segregacijai, rasizmui, su visais jų niuansais, pokyčiais metams bėgant. “Gali pakeisti įstatymą, bet nepakeisi žmonių ir jų tarpusavio elgesio“ (p. 114). Esminiai pokyčiai užtrunka.
Tekstas man pasirodė sodrus ir tirštas, kartais kiek varginantis – per puslapius ir šiaip nemoku bėgti, o čia tikrai buvo apie ką pagalvoti. Rodos, veiksmas vyko neatmenamai seniai, o dar ir toli, kai juodaodis Amerikoje negalėjo autobuse pasirinkti vietos, o prisėdęs prie netinkamo staliuko kavinėje, sulaukdavo ne karštos kavos, o šerifo kvietimo į kalėjimą už viešosios tvarkos pažeidimą. Tik ar reikia toli ieškoti panašių pavyzdžių? „Blogis ne spalva, blogis – žmonės.“ (p. 114).
Šiurpas ėjo skaitant. Tikrai daug neteisybės, kurią sunku suvokti, žiaurumų, kurių neįmanoma pateisinti. Tiek daug tylaus ir intelektualaus skausmo, kad nežinai, kaip pakelti. Ir daug kas palikta tarp eilučių. Diržo sagties skimbtelėjimas į grindis prieš patiriant prievartą – toks tylus ir netiesiogiai išreikštas skausmas. Jis man daug kraupesnis už garsų šauksmą.
Teorinis teisingumas, dvigubi standartai („<…> vienas dalykas buvo leisti kam nors žudyti už tave ir visai kitas – leisti jam gyventi kaimynystėje“), išnaudojimas ir luošinimas, prasidėję dar laisvėje, Nikelio berniukų laukė ir mokykloje. „<…> čia nėra nieko, kas keičia žmones. Čia ir ten niekuo nesiskiria, tik čia nebereikia apsimetinėti. <…> Čia tinka tas pats išgyvenimo raktas kaip ten: stebi, kaip žmonės elgiasi, o tada randi būdą, kaip juos apeiti tarsi kliūčių ruožą.“ (p. 89-90)
Autorius viename skyriuje aprašo pokalbį tarp mokytojos ir mokinių, kai prieš Kalėdas visi rado sulaužytas dekoracijas – elnius, sutraiškytomis galvomis – kurias turėjo pataisyti. Šioje vietoje vykęs pokalbis man būtent tuos mokinius ir priminė. Kūnus dar galima išgelbėti, sutarė jie. Taip ir su jais: gyvi, o vidinis gyvenimas negrįžtamai sudarkytas.
“Berniukai, patyrę įvairiausių traumų dar prieš patekdami į Nikelį, per įkalinimo metus būdavo dar labiau aplamdomi ir suluošinami. Tad laisvėje dažnai jų laukdavo tik didesni paklydimai ir nuožmesnės institucijos. Apibūdinant bendrą trajektoriją – Nikelio berniukai buvo krušami prieš mokyklą, mokykloje ir po jos.“ (p. 154)
Institucinis gyvenimas būdingas ne tik Nikelio berniukams. Tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių ir sistemos atspindžių. Tas pats galioja ir Lietuvoje: atliekant tyrimus paaiškėjo, kad dažnas nuteistasis, pakartotinai padaręs nusikaltimą, savo gyvenimą pradėjo vaikų globos namuose. Kitokio gyvenimo nematę jauni žmonės paprasčiausiai nemoka gyventi kitaip. Galime pasidžiaugti, kad Lietuvoje vyksta perėjimas iš institucinės vaikų globos, taip siekiant išvengti socialinės atskirties, kuri neretai lydi visą gyvenimą.
„Štai ką mokykla darė su berniukais. Ir išėjus iš jos niekas nesibaigdavo. Lankstė tave į visas puses, kol nebetikai tiesiam gyvenimui, ir išspjaudavo persuktą.“ <…> “Nikelio berniukai galėjo tapti daug kuo, jei ta vieta nebūtų jų sulaužiusi. <…> iš jų buvo atimtas netgi malonumas tapti paprastais žmonėmis. Raišuojantys ir neįgalūs dar prie starto linijos, taip ir nesužinoję, kaip tapti normaliems.“ (p. 175-177)
Štai toks tas „skausmo fabrikas“.
„Tamsa negali išsklaidyti tamsos, skelbė pastorius, tik šviesa tai gali. Neapykanta negali išsklaidyti neapykantos, tik meilė gali.“ (p. 188)
Ar gali?
