Buvo mano gyvenime etapas, kai galvojau, kad visi kiti yra kažkuo geresni. Gražesni. Protingesni. Laisvesni. Labiau verti. Visko! Ir nesvarbu, kad artimieji, draugai ir pažįstami tuo metu sakė: “gerai varai!”, “kaip spėji?!”, “kokia stipri, tankas, you rock!…” Mano galvoje tuo tarpu: “nieko ypatingo čia nedarau…”, “galėčiau dešimt kartų daugiau padaryt”, “ir išvis čia ne mano nuopelnai!…” O jei dar tuo metu nuolat girdi ir mažiau palaikančius, bet daugiau reikalaujančius klausimus: “kokia iš to nauda? kiek padarei? kodėl geriau nepavarei? o jei nepasiseks ir nepavarysi??!” … Nepavarysiu kaip kas? Kaip kažkam kitam atrodo, kad turėčiau?
Dabar baigiu susidraugauti su suvokimu, kad visi esam unikalūs. Gali dirbti tai, kas džiugina tavo širdį ir tą veiklą branginti. Gali atrodyti taip, kad pats savimi galėtum žavėtis. Ir tikrai niekas neturi teisės tau “paaiškinti”, “parodyti realybę”, “pamatuoti vertę” ar net nurodyti galimybių ribas. Realybė man yra tai, kaip aš suprantu pasaulį. Esu verta tiek, kiek pati jaučiuosi verta. Galiu tiek, kiek imu iš gyvenimo tai, ko pati noriu.
Manau, kad brandumo požymis yra priimti kitą su jo savitumu, o tai padaryti galim tik priėmę patys save. Vis dažniau pagalvoju ne apie tai, ar aš kažkam patinku, bet ar patinka man. Nebeanalizuoju kiekvieno savo ištarto žodžio ar krustelėjimo, ir kam jis kokius jausmus galėjo sukelti. Kitų emocijas palieku jų atsakomybei. Kažkam ruošdamasi vis dažniau galvoju ne apie tai, ar viską padariau tinkamai/tobulai ir kaip atrodysiu, bet „noriu jaustis gerai“. Tai tampa vis svarbiau. Niekur nebenoriu siekti tobulumo. Noriu nuoširdumo ir jaukumo.
Pagalvokit apie vieną dalyką, kurio nedrįstat pradėti, nes baisu: ką kiti pagalvos, pasakys, jau pasakė, padarė, sustabdė savo žodžiais… O galit sau atsakyti, ar ta potencialių ar realių pasmerkėjų kompanija tokia jau svarbi jūsų gyvenime, kad jai paaukotumėt net ir mažiausią savo gyvenimo svajonę? Kažkaip gal ir nepatogu prieš kitus, bet būkim sau faini!
