„Nebenoriu gyventi kaip anksčiau – dėl kitų žmonių, pagal jų nuostatas ir įsivaizdavimus. Ne taip reikia gyventi. Bent jau aš taip daugiau nebenoriu.“ (p. 25)
Edė ir Luisas jau nugyveno savo ilgus nelengvus gyvenimus. Visai šalia vienas kito, kaimynystėje. Dabar tarsi belieka laukti, kol saulė visiškai pasislėps už horizonto. Tik Edei taip neatrodo. Vieną vakarą ji pasibeldžia į Luiso namų duris su neįprastu pasiūlymu – naktimis miegoti kartu. Ne dėl geismų. Dėl šilumos ir pokalbių. Ir Luisas išdrįsta pabandyti. Tokia trapi, neužtikrinta pradžia palengva virsta gražia istorija. Draugyste, neturinčia pabaigos…
Mane labai žavi rašytojų talentas svarbius dalykus papasakoti paprastai. Istorija tokia trumputė, o joje tilpo tiek daug… Kito žmogaus pažinimo džiaugsmo, smalsumo, bendrystės, nuoširdžių pokalbių, priėmimo, skausmo, vienišumo, baimės, ryžto… Begalė, tikrai begalė dalykų sutilpo, susigyveno ir sukėlė dar daugiau minčių. Bet svarbiausia – gyvenimo džiaugsmo ir laisvės pojūčio. Laisvės būti savo gyvenime taip, kaip norisi. Kada norisi. Su kuo norisi. Džiaugtis ir jausti dėkingumą už, rodos, pačius mažiausius kasdienius dalykus, vykstančius būtent čia ir dabar.
“Teisingai. Nepažinojau. Bet čia ir yra visas gerumas. Kai imi ką nors pažinti tokiame amžiuje. Ir kai supranti, kad tas žmogus tau patinka, ir pagaliau pajunti, kad nesi dar visiškas nupušėlis.” (p. 42-43)
Gaila, bet kartais žmonių nuostatos tam tikrais klausimais būna svarbiau už žmogišką ir tyrą laimę. Skaudu, pikta, kai jos remiasi reputacijos ir „kas ką pagalvos“ iškėlimu aukščiau artimųjų gerovės. Kai pritrūksta noro vienas kitą suprasti, pamatyti ne tik kaip tam tikro vaidmens atlikėją, o asmenybę. Su jos jausmais, norais, siekiais. Juk kol gyvas, žmogus ieško žmogiško ryšio.
Švelni, be galo paprasta, bet išmintinga ir šildanti istorija. Ne tik suteikianti viltį, bet ir įkvepianti. Įtikinanti, kad pasaulyje egzistuoja sielų draugystė, tikras artumas, nuoširdumas ir nieko mainais nelaukiantis rūpestis.
“Dažniausiai žmonės kaip neregiai tik trankosi vienas į kitą, aklai įsikibę pasenusio mąstymo, nerealių svajonių ir ydingų įsitikinimų. Nors aš vis tiek manau, kad mes esam išimtis – tu ir aš. Bent dabar, šiandien.” (p. 104)
Sekant knygos nugarėlės nuoroda, reiktų nedelsti perskaityti ir J. Williamso „Stounerį“. Sako, autoriai dalijasi bendru bruožu – nepaprastai jautriu žvilgsniu į žmogų. O kas mėgsta ekranizacijas, Netflixe yra to paties pavadinimo (Our Souls at Night) filmas su J. Fonda ir R. Redfordu.
Nuotrauka: Giedrė Kupstytė