Man tai buvo viena įdomiausių ir stipriausių šiemet išnarpliotų istorijų. Įtaigi ir išjudinanti. Apie sielos skausmą ir tuštumą, kurios niekas nebegali užpildyti. Atstūmimą, nesaugumą, kaltę ir giliai slypinčią neapykantą. Sau ir kitiems.
Siužetas trumpai: niekada nesmurtavęs žinomas rašytojas Oliveris vieną dieną smogia žmonai; pasakodami apie savo pažintį su Oliveriu, jo draugai, kaimynai ir pažįstami atskleidžia, kas pastūmėjo tokiam žingsniui.
Itin savotiški ir išbaigti man pasirodė veikėjai, kurių lūpomis ir nagrinėjama didžioji dalis Oliverio gyvenimo. Visi tokie skirtingi, vietomis vienas kitą pašiepiantys ir nesuprantantys, gal kartais net per ryškūs savo tipo atstovai. Įdomus ir istorijos kontekstas, paliečiamos praėjusiame šimtmetyje itin aktualios socialinės problemos: rasizmas, homofobija, smerkimas dėl nesantuokinių vaikų.
Vietoj nuolatinės augančios įtampos konstravimo, autorė ją pasitelkia ramiai, iš lėto užmindama mįsles ir atskleisdama naujas šiurpias Oliverio gyvenimo paslaptis. Ir kai atrodo, kad štai dabar tai jau viskas paaiškėjo – įpinamos naujos šokiruojančios detalės. Ir taip keletą kartų pasijutau. Iki pat paskutinių puslapių.
Man ši knyga – tarsi literatūrinė tam tikrų psichologinių ir sociologinių modelių iliustracija, parodanti, kaip formuojasi žmogaus charakteris, vertybės ir požiūris į save bei kitus, kaip atkartojami šeimos modeliai, kokiu būdu įsitvirtinama visuomenėje. Visą knygą skaičiau susikaupusi ir rimtai nusiteikusi išnarplioti Oliverį, tačiau pabaiga itin jautriai palietė, net sugraudino. Ir vėl paliko su klausimais: smerkti ar gailėti? Bjaurėtis ar pateisinti? Izoliuoti ar bandyti įtraukti?
