Knyga paspaudė daug mygtukų mano viduje. O tikėjausi smagios, nuotaiką keliančios, šmaikščios ir šiltos istorijos. Dėl šilumos ir šmaikštumo nesiginčysiu – čia Backmanas sunkiai pralenkiamas, tačiau kartu gavau ir šiokį tokį emocinį išbandymą.
59-erių Uvė – kaip tas kaimynas ar dėdė, kuris nuolat bamba, visus įtarinėja, tikrina, žmoniško žodžio ar komplimento iš jo tikrai nesulauksi! Užtat širdis – per didelė. Pažįstat tokį? Na, filmą apie “senus bambeklius” tikrai esat matę. Tai čia knyga apie vieną iš jų. Juk už kiekvieno Uvės slypi jo išgyventa istorija, atskleidžianti, kaip ir kodėl susiformavo toks žmogaus požiūris į gyvenimą, jo prasmę, savo vertę ir kitus žmones.
Čia radau ir subtilią meilės istoriją. Tikros meilės, gyvenimiškos, su visais jos prieskoniais. Kai žmonių ryšys išlieka ypatingas nepaisant jų trūkumų ir skaudžių gyvenimo išbandymų. Stebėjausi ir kartu žavėjausi moterų personažais – Uvės žmona Sonja ir kaimyne Parvane. Ar tikrai būna tokių supratingų, tarsi kiaurai permatančių, bet kartu tvirtų ir užsispyrusių žmonių?
Uvės istorija sukėlė ir daug minčių apie vienatvę ir jos priešingybę – bendruomeniškumą, savęs suvokimą per santykius su kitais žmonėmis. Autorius komiškai piešia nuolatinę visuomenės dinamikos problemą, kuri itin ryškiai jaučiama naujųjų technologijų vystymo laikais: vyresnio amžiaus konservatyvus bei nepatiklus Uvė veikia greitai kintančioje visuomenėje, kur viskas vyksta per “internijatą”, “kopjuterius su vaisiumi” ir “baltus laidus”. Ar pavyks Uvei netapti to dalimi?
F. Backmano stilius man prilipo nuo pirmo puslapio, nors meninių raiškos priemonių gausa kartais peržengdavo ribas. Autorius drąsiai, negailėdamas žarsto šmaikščius juokus, o prie esminių istorijos vingių prieina labai švelniai, atsargiai, tarsi iš tolo. Kas norėsit, tikrai tarp eilučių ir ne tik aptiksit autoriaus (ar savo) minčių apie laiką, gyvenimą ir jo pabaigą.
Neįsimylėjau Uvės nuo pirmo puslapio, reikėjo laiko susipažinti, priprasti ir pamatyti. Visai kaip tikram gyvenime. Ir lygiai taip pat buvo liūdna užversti paskutinį knygos lapą.
