Asha Lemmie “Penkiasdešimt lietaus vardų“

„Jos išlikimą lėmė gebėjimas pamiršti.“

Noriko – nuo mažumės gyvenimo vingių mėtoma ir vėtoma. Kaskart savaip atsitiesia ir nepraranda tikėjimo gėriu, šeimos vertybėmis, tikra draugyste ir nuoširdžia meile.

Istorija gana lėta, muzikali, pripildyta jausmų, vidinių išgyvenimų, stiprių emocijų. Ne tik muzikos, bet ir gamtos mylėtojams ši istorija galėtų pasirodyti artima – ne veltui ir pavadinime minimas lietus. Čia atskleidžiamas ypatingas ir nenutraukiamas brolio – sesers ryšys. Tiesa, vietomis man priminė labiau priklausomybę nei nuoširdų abipusį ryšį, bet būtent per santykį su kitais autorė ir atskleidžia Nori asmenybę, šeimos, kitų žmonių įtaką jos formavimuisi.

Man labai patiko, kad knygoje palikti japoniški žodžiai – tekstas tampa toks tarsi autentiškas (nepaisant to, kad originaliai parašytas anglų kalba). Istorija supažindina ir su Japonijos kultūra, pokario dvasia, pokyčiais visuomenėje, galios struktūroje. Šeima ir tradicijos čia užima itin svarbią vietą. Įdomu buvo sužinoti apie garbės kodą, pvz. pavainikis galėjo būti nužudytas apgautojo vyro šeimos sprendimu. Gražu, kai istorija papasakota jautriai, bet ši man buvo pernelyg dramatiška ir kiek ištempta, o vietomis akyse raibuliavo nuo meninių raiškos priemonių gausos – mėgstu gražią, bet neperkrautą kalbą. Kartais erzino Nori silpnumas, pasidavimas visiems ir viskam, didžiulė priklausomybė nuo kitų. Gal tokius ryšius ir jų sukeliamus sunkumus autorė ir norėjo atskleisti, bet man norėjosi to Nori stiprybės cinkelio. Nepavyko su ja susidraugauti, kad ir kaip stengiausi. Galvoje sukasi tokios herojės kaip Dina ar Stela Fortūna, kurias gal sudėtinga būtų pavadinti mėgstamomis, bet jau tikrai ryškiai įsimintinomis, o jų draugijoje Noriko man visai nublanksta. Žinoma, čia kultūrinis kontekstas visai kitoks, o ir kiekvienas atrandame savo literatūrines simpatijas.

Tikrai galiu suprasti, kodėl knyga tik pasirodžiusi tapo tokia populiari: išties intriguoja savo siužetu, supažindina su patrauklia kitos šalies kultūra ir istorija, lengvai skaitoma, dramatiška – manau, net verta ekranizacijos. Tikrai gaila, bet man nepavyko visa šia istorija nuoširdžiai pasimėgauti. Kai kurios dalys buvo labai įdomios, o kartais slinkau vos po vieną puslapį per dieną. Gal Noriko išgyvenimai nebuvo tokie artimi, kad užkabintų širdį. O istorijos pabaiga pasirodė labai atvira tęsiniui.

Leidykla Sofoklis, 2020 m., 448 psl.

Knygą su 10 proc. nuolaidos kodu PUSLAPIS10 įsigykite www.knygauk.lt

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *