Tyla. Nuojauta. Sielvartas. Neaiški riba tarp sveiko proto ir pamišimo. Gyvenimo ir mirties. Meilės ir neapykantos. Grožio ir bjaurumo.
Knygoje tęsiama jau iš ankstesnių Wassmo kūrinių žinomos Dinos istorija po jos mirties. Dinos anūkė Karna priversta atskleisti daug metų saugotas paslaptis apie du nužudytus vyrus. Po šios už močiutę atliktos išpažinties Karna nutyla. Bežadiškumas kaip siena stoja tarp Karnos ir jos tėvų Benjamino ir Anos. Karna net neatpažįsta mylimojo Pederio. Praradę viltį Karnos tėvai kreipiasi į psichiatrus, o nuvykus į Kopenhagos ligoninę Ana susipažįsta su vyresniuoju gydytoju Joakimu. Nuo šių įvykių prasideda nauja tragiška, bet kartu gyvenimui įkvepianti istorija, pasakojama Anos, Benjamino, Pederio ir Karnos akimis.
Šioje knygoje Wassmo piešia dar vienos stiprios moters portretą. Tik visai kitokios nei nesutramdoma Dina. Ana – santūri, bet viduje gyva, liepsnojanti ne mažiau nei kadaise Dina. Pažintis su gydytoju Joakimu atskleidžia veržliąją jos pusę, laisvės poreikį. Tiesą sakant, Joakimas pelnė ir mano simpatijas dėl savo gebėjimo prajuokinti ir tiesiog buvimo „keista homo sapiens versija“. O štai Benjaminas šiek tiek erzino savo minkštumu, dvejonėmis, savotišku dvilypumu. Daug minčių sukėlė ir klausimų sužadino autorės kuriamų meilės trikampių, neištikimybės, jaunatviškų pirmųjų jausmų dramos. Tikėjausi daugiau epizodų iš psichiatrinės ligoninės gyvenimo, šios temos nagrinėjimo, bet tikriausiai pati susikūriau klaidingus lūkesčius. Įdomu, kad autorė vis užkabina moterų emancipacijos ar greičiau tik jos pirmųjų apraiškų temą – juk veiksmas vyksta XIX a. Norvegijoje ir Danijoje.
Dina – veržli, pilna energijos, gaivališkos muzikos. Šioji istorijos dalis daug ramesnė, lėtesnė, tylesnė nei pirmoji. Literatūriškai tokia pat stipri: vaizdinga, įtikinanti ir išradinga kalba, ryškūs, vientisi, išskirtiniai veikėjai, vietomis kuriami groteskiški įvykiai ir vaizdiniai, nagrinėjamos įdomios, visada svarbios žmogiškumo, laisvės, saviraiškos, meilės, neištikimybės, smurto, beprotybės, laikinumo temos. Autorė turi neįtikėtiną gebėjimą pasakoti istorijas per nutylėjimus.
„<…> žmogui nieko negali būti pastovaus. Tik amžinybė įsikibusi į savo uodegą. Ji neturi kūno nei laiko, turi tik meilę <…>.“
