Sukrečianti istorija, persunkta pasipriešinimo ir laisvės ilgesio. Apie gyvenimą ir dvilypę egzistenciją. Apie egzistenciją „didžiajame narve“, kuriame nieko negali padaryti – tau neleidžiama peržengti jo ribų. Gyventi ir egzistuoti – tarsi gyventi atmerktom ir užmerktom akim. Tarsi būti paralelinių pasaulių gyventoju. Dviveidžiu.
1969-1989 m. Latvija. Sovietinė santvarka. Vieni prie jos iš pažiūros prisitaikę: gyvena savo vienodus gyvenimus vienoduose namuose, vienodai kalba ir mąsto. Kitiems tai kelia beviltiškumo, apatijos ir užgniaužto pykčio jausmus. Neišvengiamos pasekmės? Beprotiškai sunkios pastangos išgyventi, bent paviršutiniškai prisitaikyti ir vis dėlto… depresija, bejėgiškumas, nenoras gyventi.
Kiekvienas mato pasaulį savaip, trokšta skirtingų dalykų, bet vis dėlto atsakomybė už savo vaiką ir jo gerovę – neišvengiama, tik skirtingai suvokiama. Motina saugo vaiką nuo „pragaišties pieno“, o jei galėtų, kaip žiurkėnas suvalgytų savo jauniklį. Kad apsaugotų. Nuo kitų. Nuo savęs. Kad jis nesikankintų savo veidmainiškoje menkoje egzistencijoje. Kad būtų laisvas.
Šią istoriją iš tikro labiau išgyvenau, nei perskaičiau. Kaip dukrai ir mamai, skaudėjo širdį dėl vaiko, suvokiant kokią baimę, apleistumą ir nemeilę išgyveno dukra dar visai jauname amžiuje. Skauda ir dėl tų vaiko pastangų. Motinai, baimei skirto gyvenimo. Skaitai ir jauti tą neteisybę. Bet neteisybę jauti ir motinos atžvilgiu. Jos gyvenimas buvo užnuodytas ir nuo tų nuodų ji kaip išmanydama siekė apsaugoti savo dukrą. Ir vis dėlto motinos – dukros ryšys, net ir atitvertas emocine siena, visada jas sieja tarsi nematoma gija. Kažin, ar tai tokia reta istorija. Tik perskaičiusi knygą suvokiau, kad pagrindiniai veikėjai neturi vardų: dukra, motina, motinos motina, patėvis ir pan. Gal tai siekis parodyti tą sovietinį suvienodinimą – „smegenų suvienodinimą“? O gal tarsi nuoroda į tai, jog panašias tragedijas galimai išgyveno daugelis latvių (ir kitų okupuotų šalių) šeimų?
„Man atrodė, aš nuo pat gimimo bandžiau motiną prijungti prie gyvenimo. Kaip bejėgis kūdikis, kaip nelabai sąmoningas vaikas, kaip baikšti paauglė, kaip jauna mergina. O ji, tarsi praeidama pro šalį, vis išjungdavo gyvenimo šviesą.“ p. 184
