Klampi, troški, slogi, trikdanti atmosfera. Tarsi visą laiką girdėtum įkyrų zvimbimą, jaustum nepatogią, erzinančią įtampą. Įtampą, kylančią iš nepasitikėjimo. Savimi ir kitais. Realybe apskritai.
Išskirtinė knyga, sukėlusi šiek tiek prieštaringus jausmus. Iš knygos aprašymo galima susidaryti įspūdį, kad istorija bus panaši į trilerį: po gyvenimo skriaudų Alisa su sutuoktiniu atvyksta pradėti naujo gyvenimo Tanžere, tačiau ant jos slenksčio netikėtai išdygsta metus nematyta buvusi kambario draugė Liusė. Paslapties gaubiami kraupūs įvykiai Vermonte išskyrė drauges, tačiau Liusė lyg niekur nieko nori viską sudėlioti atgal į vietas. Alisa pasiduoda savo drąsios draugės įtakai, leidžiasi kartu pažinti Maroką, tačiau netrukus grįžta Alisai jau pažįstamas nerimas, įtampa, o vėliau dingsta ir jos vyras. Iš tiesų nereikėtų tikėtis per daug nuotykių Maroke ar kokio kito greito veiksmo. Knyga tikrai lėta, kartais norėjosi, kad įvykiai vystytųsi greičiau, bet čia tikriausiai autorės užmanymas – išlaikyti tą ilgai trunkančią erzinančią nežinią ir įtampą iki pat paskutinių puslapių. Tiesa, ir Alisos vyras dingsta jau perskaičius du knygos trečdalius… Svarbu paminėti ir tai, kad Christine Mangan – literatūros mokslų daktarė, o tekstas praturtintas retai sutinkamais, neįprastais žodžiais, sudėtinga sakinių struktūra. Tai vietomis skaitymą apsunkino, bet kartu darė jį neįprastą, įsimintiną.
Jokios paslapties neatskleisiu panagrinėdama tai, ką autorė akivaizdžiai demonstruoja beveik nuo pat pasakojimo pradžios. Kartą įsileidęs tam tikrą žmogų į savo gyvenimą, gali juo niekada nebeatsikratyti. Jis tave kontroliuos, jauks mintis, atskirs nuo kitų žmonių, vers nepasitikėti savimi, jausti visišką priklausomybę, privers galvoti, kad nieko nesupranti, savo žodžius ir ketinimus pavers tavo žodžiais ir planais. Tas žmogus mano, kad jūsų ryšys ypatingas, jog jis geriausiai gali pasirūpinti tavimi. Kiti tik trukdo. Juos būtina pašalinti. Savo meilės taikiniu tokie žmonės pasirenka pažeidžiamus, atvirus, naivius, patiklius žmones. Pradžioje viskas atrodo kaip nuoširdi draugystė ir begalinis rūpestis, tik vėliau gana akivaizdžiai virstantys manija, persekiojimu, visišku apsėdimu, kai gali padaryti bet ką – meluoti, manipuliuoti, net atsikratyti nereikalingų žmonių – jokių ribų nėra. Skaitant istoriją slėgė situacijos absurdiškumas ir beviltiškumas, kai kažkokiu būdu tarsi nebeįmanoma išsivaduoti, kai niekas tavimi netiki. Bet ar pats tiki savimi? O jums ar nesukirbėtų abejonės, ar nesusisuktų galva, jei artimu tapęs žmogus po truputį peržengtų ribas, bet tarsi ir elgtųsi lyg niekur nieko? Jei teigtų viską darąs dėl jūsų? O kas dar baisiau, kad tokie santykiai pasižymi abipuse priklausomybe. Tačiau man iki pat pabaigos išliko abejonės ir klausimai: ar tikrai viskas vyksta taip, kaip pasakojama? Gal iš tiesų tai tėra Alisos gyvenimą temdančių jos pačios šešėlių žaismas? O gal tai to paties žmogaus dvi pusės?
Leidykla Baltos Lankos, 2019 m., 320 psl.