Nudžiugau, kai knygų klube buvo pasiūlytas Barnes. Anksčiau skaityta “Vienintelė istorija” man buvo viena geriausių knygų. Tik neveltui autorius vadinamas literatūriniu chameleonu. “Flobero papūgą” teko įpusėti, kol pradėjau atpažinti tą patį Barnes. Tą žodžio genijų. Sarkazmo meistrą.
Taip, mėgautis pradėjau tik įpusėjus knygą. Pradėjau mažiau klausti savęs, ar tikrai man reikia žinoti, tai kas rašoma apie Floberą. Atsidaviau tekstui. Barnes žaidžia žodžiais, nevengdamas sukurti naujų. “Kuris žodis jums labiau prie širdies – demokratitucija ar demokratidupcija? Gal demobestikratija?” (p. 181) Barnes ir atvirauja, juokina, flirtuoja bei diskutuoja su skaitytoju: “<…> aš atidedu Virdžiniją Vulf tam laikui, kai mirsiu.“ (p. 134) Praturtina žiniomis, netikėtais faktais ir įdomiais svarstymais.
Panašiai kaip „Vienintelėj istorijoj“ autorius vis kelia klausimą: ar verta išgyventi įvykius? Gal geriau tenkintis praeities lūkesčiais ir išvengti galimo skausmo? Kilo klausimas, ar pasakotojo gyvenimas nėra ir šiek tiek autobiografinis. Radau ir kai ką labai artima širdžiai: “Aš mylėjau Eleną ir norėjau žinoti blogiausia. <…> Elena niekada neatsiliepdavo į tai. Ji mylėjo mane <…> bet ji nedvejodama tikėjo tuo, kas mano viduje geriausia. Štai kur skirtumas. Ji net neieškojo tų stumdomųjų durų į slaptą širdies kertelę, kurioje laikomi prisiminimai ir numirėliai. Kartais randi tas duris, bet jos neatsidaro, arba atsidaro, bet už jų tuščia, vien pelės griaučiai. Bet tu bent jau pasižiūrėjai. Šituo žmonės iš tiesų labai skiriasi: ne tuo, kad vieni turi paslapčių, o kiti ne, bet tuo, kad vieni nori viską žinoti, o kiti ne. Manyčiau, tas noras žinoti yra meilės požymis.“ (p. 178)
Ar dabar jau noriu skaityti Floberą? Nežinau. Ar asmenybės spalvingumas paliko įspūdį? Be jokių abejonių! Tik tie atspalviai ne itin maloniai nutapo autorių, kurio gyvenimas pilnas pikantiškų detalių ir beprotiškų idėjų. “Septyniolikos metų jis pareiškia, kad visą gyvenimą norėtų praleisti sugriautoje pilyje prie jūros. Aštuoniolikos nusprendžia, kad įnoringas vėjas per klaidą atpūtė jį į Prancūziją: jis gimė, pareiškia pats, būti Kochinchinos imperatoriumi, rūkyti dvimetrines pypkes, turėti 6 000 žmonų ir 1 400 berniukų, bet meteorologinio atsitiktinumo perkeltas, gyvena draskomas nepasotinamų troškimų, žiauraus nuobodulio ir žiovulio priepuolių. Devyniolikos jis svajoja baigęs studijas išvažiuoti ir tapti turku Turkijoje arba mulų varovu Ispanijoje <…>“ (p. 171) ir t.t.
Ar dar skaitysiu Barnes? Niekaip negalėčiau atsisakyti jo tekstų, bent trys knygos laukia lentynoj.
