„Išmintimi grįsta atsakomybė už savo gyvenimą pasižymi ramybe ir pasitikėjimu.“
Dar nei vienos knygos citatos neužėmė tiek daug vietos mano užrašuose. Nei vieno autoriaus mintys taip neatvėrė širdies ir nepaliko tiek šviesių minčių. Tačiau Lina Vėželienė jokiu būdu neleis išsisukti nuo atsakomybės. Atsakomybės kurti savo laimę. Labai noriu šią knygą pavadinti teisinga. Griežta, bet teisinga.
L. Vėželienė pradeda knygą nuo svarstymų apie psichologijos objektą. Ką dabar gydo psichologai ir kur iš šio mokslo akiračio dingo jo tikrasis objektas – siela? Kituose skyriuose aptariama, kaip mūsų sielą, mintis, santykius, visą gyvenimą užteršia septynios didžiosios nuodėmės: niūrumas, tinginystė, godumas, rajumas, gašlumas, pavydas ir puikybė. Visos jos kuria ir palaiko iliuzijas, kuriomis tikėdami, vadovaudamiesi savo gyvenime, visai nesijaučiame laimingi.
Knygoje ne tik aptariamos didžiosios nuodėmės ir jų įtaka, bet ir pateikiama daug pavyzdžių iš psichoterapeuto kasdienybės, iliustruojančių ir kartais labai komiškų istorijų bei rimtų filosofinių įžvalgų. Man asmeniškai buvo kiek per daug krikščionybės, bet į tai pažiūrėjau kaip vieną galimybių paaiškinti ir atrasti gėrį. Apžvelgsiu tas autorės mintis, kurios man pačiai pasirodė įdomiausios, svarbiausios, tačiau tikiu, kad kiekvienas šioje knygoje atras ir praktiškai pritaikys tai, kas jam arčiau širdies.
Man itin patiko mintys apie tai, jog traumuojantys vaikystės įvykiai ir patirtys, emocinis skurdas nėra nuosprendis likusį gyvenimą praleisti tame skurde. Galimybė veikti, keistis yra suteikta kiekvienam. Čia nuolat pabrėžiamas asmens veiklumas, aktyvumas. Įsiminė pavyzdys apie suaugusį vyrą, nedirbantį, nieko naudingo neveikiantį, tik pasinėrusį į savigailą ir savianalizę, nes vaikystėj mama kartą pavėlavo paimti iš darželio… Toks persianalizavimas nenuveda niekur, tik į dar gilesnę analizę. O kur gyvenimas? Kaip teigia autorė, kai skęsti, priežasčių analizė apie atvykimą prie ežero ir vidinius konfliktus, paskatinusius plaukti taip toli nuo kranto, nebus vertingi, jie svarbūs tik tada, kai saugiai sėdime ant kranto.
Lina Vėželienė pabrėžia, kad patirtys yra galimybės. Galimybės sustiprinti sielą. Neturim būti bejėgiai stebėtojai, situacijų aukos. Ir kito žmogaus niekada nepakeisime pirmiausia nepasikeitę patys. O galime pradėti keistis tik tada, kai suvoksime, kad galime ką nors pakeisti. Kiti žmonės niekada neužkamšys mūsų vidinio skurdo skylių. Laukiančių, kol kažkas pasikeis, pasiseks, atsiras gelbėtojas, meilė ir t.t. laukia didžiulis nusivylimas.
Įdomi pasirodė dalis apie godumą, materialistinę pasaulėžiūrą ir gausos filosofiją. Goduolis negyvena, sako autorė, jis tik ruošiasi gyventi rytoj. Materialistinė pasaulėžiūra ir stygiaus filosofija užvaldžiusi godaus žmogaus mintis – svarbu ne tai, ką turiu, bet ko dar man trūksta. O juk trūks visada! Tai nereiškia, kad turi atsisakyti norų ir tikslų, bet svarbu įvertinti ir pasidžiaugti tuo, ką turi, o ne sielotis dėl to, ko dar trūksta. Priešingybė stygiui – gausos filosofija – man visko pakanka. Mano akimis, ji kartais daro stebuklus!
Labai daug gražių minčių apie draugystę ir meilę. Ypač įstrigo ir patiko mintis apie jos pradžią – savaiminę meilę, kaip tai yra tarsi parodomoji versija santykių, kuriuos galima sukurti, įveikus visas krizes ir abiem norint, kad būtų taip, kaip buvo pradžioje. Kalbama ir apie vienatvės ir vienišumo skirtumus, kaip puikybė ir pavydas susargdina žmogų vienišumu.
Visa ko esmė yra vidinė laisvė, nusiraminimas. Kai išsilaisvini iš kitų žmonių (o ir savo) primestų lūkesčių, standartų, nustoji bėgti konkurencijos varžybose. Be galo svarbu leisti sau pajusti ir daryti tai, ko iš tikrųjų nori. O kaip atskirti, ar mūsų pasirinkimai teisingi? Ar kažkam pagelbėti tiesiog tingiu? O gal tas pagalbą gaunantis turi pats susitvarkyti? O gal aš turiu pailsėti? Jei džiaugsmo ir energijos daugėja, santykiai tvirtėja, vadinasi, pasirinkimai teisingi.
Nepaprastai patiko ir pasirodė aktuali ši mintis: „Laiko stygiaus pojūtį priimkite kaip perspėjimą, kad jau nebegyvename, o ne kaip raginimą dar labiau pasistengti“ (p. 312). Čia nagrinėjamas laiko suvokimas, sąmoningas buvimas tikrovėje ir nesąmoningas gyvenimas – “linijiniu laiku prabėgančių gyvenimo paveikslų stebėjimas”. Kaip susigrąžinti tą vidinį laiką? Tam “reikia vidinio aktyvumo: pojūčių, jausmų, išgyvenimų, atsivėrimo, meilės, dėkingumo, apsivalymo.” (p. 313)
Kalbėdama apie godumą, autorė pasitelkia vedų psichologo ir filosofo E. Izmailovo mintis, kaip pritraukti gausos energiją. Vaišinti ir vaišintis, dovanoti ir priimti dovanas, domėtis kito žmogaus gyvenimu, jam svarbiais dalykais bei pasakoti apie savuosius. Gausos energija materializuojasi ir grįžta ten, kur ramybė, meilė, rūpestis, saugumas, laimė. „Pirmiau meilė, paskui visa kita. Pirmiau dosnumas, paskui gausa.“ (p. 334). Panašu, kad tai pagrindinis principas visame kame. Šia gražia mintimi ir užbaigsiu apžvalgą, palinkėdama kiekvienam šviesios, švarios sielos, gražaus santykio su savimi, meilės, pasitikėjimo ir dosnumo kiekvieną dieną.
