„<…> kasdienybė tapo guminė, netikra, tarsi aptraukta celofanu, per kurį nepavyksta apčiuopti nė trupučio dvasios“ (G. Bončkutė-Petronienė „Pakelk mane aukštai“, p. 21).
Pažįstama ši apleisto kiauto būsena? O iš ko gi susideda tas mūsų vidus? Kuo jis užpildomas? To paties klausė ir skaityto psichoterapinio romano veikėja. Nuveiktais darbais? Jausmais? Kitų nuomone? Viskuo kartu? Gal mūsų vidus ir yra tai, ką sudėjo į mus kiti ir mes patys? Tai, ką patyrėme, išmokome iš kitų? Jei taip, tai gal tada ir gyvename tik išorėje? Ar būtume tuomet tokie skirtingi ir unikalūs patirdami panašias situacijas?
O gal kartais būtina pabūti su tuščiu savimi. Arba su tokiu vidumi, kuris prisipildęs kažkuo nepriimtina. Pykčiu ir liūdesiu. Gal net neapykanta. Sau ar kitam. Apsivalyti ir tik tuomet palikti vietos naujiems dalykams. Kartais būna tuščia. Kartais davimas kitam tėra noras save užpildyti kito džiaugsmu. Bet suvokti save, pasirodo, galima tik per save, ne per išorę. Ne per kitų reakcijas, nuotaikas ir pripažinimą. Kuo labiau plečiamos kitų įtakos ribos, tuo mažiau lieka savęs.
„Laiko stygiaus pojūtį priimkime kaip perspėjimą, kad jau nebegyvename, o ne kaip raginimą dar labiau pasistengti.“ (L. Vėželienė „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“p. 312).
Minčių apie vidinį gyvenimą kontekste iškilo anksčiau perskaitytos knygos ištraukos ir susiję išgyvenimai. Dažnai galvoju apie laiką, dar dažniau – „nieko nespėju“. Ar tikrai turiu viską spėti? O kaip tą savo laiką pajusti? Kaip jį susigrąžinti? Kaip nelėkti tuo linijiniu išoriniu laiko takeliu, o ramiai, išjaučiant, sąmoningai būti tikrovėje? Ir vėl grįžtam prie vidinio aktyvumo: „pojūčių, jausmų, išgyvenimų, atsivėrimo, meilės, dėkingumo, apsivalymo.“ (ten pat p. 313). Vidinis gyvenimas būtinas.
Man labai sunku išjungti darymo režimą. Ištuštėjusį vidų dažnai bandau užpildyti veikimu. Tokiu būdu tarsi pasikeliu savo vertę, galiu pasidžiaugti rezultatu ir pasijusti geriau. Ar pasijuntu?… Vietoj išorinio nesibaigiančio ir niekad iki galo taip ir neužpildančio veikimo vis tik geriau, tikriau sustoti, atsisukti į save, pastebėti savo emocijas, jausmus, kūno pojūčius, vidinius poreikius, atnešančius tikrą, kad ir nedidelį, bet savą džiaugsmą. Mokausi įprasminti savo buvimą, o ne ieškoti patvirtinimo išorėje per veikimą. Gyventi savo laiku. Veikti savo veiklas. Mylėti savo žmones.
Gyvo, jausmingo, turtingo, bet lengvo vidaus.
