Ar jums kartais būna taip, kad atrodo, jog viskas griūna, bet viduje jauti – į gerą? Kad vietoj to, kas sugriuvę, jau galima statyti kai ką išties tvaraus? O gal nieko statyti net nereikia?
Čia sudėtos mintys išniro kartu su tekstu apie gyvenimo duodamas citrinas. Vis svarsčiau, kokios stiprybės padeda žmogui nepalūžti. Kaip tyčia ir pokalbiai su pažįstamais ir draugais pasisukdavo šia linkme – apie gyvenimo pamatus. Kiek daug šviesulių ir supratimų išlenda per pokalbius, plaukiančius kiek giliau nei paviršiuje. Per atvirumą, skaudulius. Per vienas kito matymą ir papildymą. Kai kasdien dedi titaniškas pastangas nesubyrėti. Sukandus dantis nuryji baimės, bejėgiškumo ir nevilties gumulą. Ir netikėtai išgirsti: „Man atrodo, kad tu niekada nesubyrėsi.“ O gal jau pasistatei tvirtus pamatus? Taip, kartais aptrupi, kartais prasiaučia audra, bet juk dar stovi. Tvirtai. Tvirčiau nei kada nors stovėjai. Kaip?
Aiškiai suvokiau vieną dalyką. Geriausi mokytojai – didžiausi išbandymai. Turbūt lengva save mylėti, kai visi aplink tą daro. O kai turi kovot už kiekvieną savo išsakytą mintį, žodį ir veiksmą – čia, jei nesubyri, pereini į kitą lygį. Tai iššūkis ir kartu tūkstančius kartų labiau sustiprinanti patirtis. Tik ateina laikas, kai nebenori šiauštis ir gintis, kažką įrodinėti apie save. Kai jau vidumi žinai, kad eini teisingu keliu, nors kasdien jame vis atrandi kažką nauja apie save, kitus, gyvenimą. Kitus kelius jau, rodos, be galo išvaikščiojai. Atrandi sau tokios atjautos, kad nesėkmės atveju, vietoj noro slėptis, pykti ir kankintis, eini daryti sau kažką gero ir pavaryti dar geriau! O kai norisi gūžtis ir slėptis, paragini save būti dar atviresniu, dar stipriau būti savimi sau ir kitiems.
Sustiprina žinojimas, kaip atgauti jėgas. Kaip pasukti link to siauro miško takelio, vedančio iki gaivaus šaltinio. Kaip nustoti plakti save už visus klaidingus žingsnius. O gal jie visai nebuvo klaidingi? Gal kaip tik atvedė ten, kur turi būti. Čia ir dabar. Gal reikia atvirkščiai? Su kiekviena gaunama citrina įsigyti po saldų apelsiną? Duoti sau dar daugiau švelnumo, palaikymo ir ramybės. Godžiai gaudyti kiekvieną džiaugsmo akimirką, lydimą knygos puslapių šiurenimo, mėtų arbatos kvapo, šilto pokalbio, tikro juoko, tvirto apkabinimo. Ir guodžiančios minties, kad visi nemalonumai galiausiai baigiasi, sunkūs jausmai praeina. O šilumos akimirkos pripildo jėgos naujiems iššūkiams. Man būtina sąmoningai ir atsakingai planuoti gerą savijautą ir prisipildyti tais resursais, kurie man padeda jaustis gerai, sukelia džiaugsmo. Džiaugsmas augina. Manau, kad žmogui iš tikrųjų užtenka mažai, o gebėjimas tuo pasidžiaugti – didelė vertybė. Gebėjimas jausti dėkingumą sudėtingose situacijose – išvis milžiniška.
O kur dar į priekį vedantis suvokimas, kad šalia auga mažoji panelė, kiekvieną žodį, judesį ir jausmą dedanti į savo galvą ir širdį. Juk vaikai geriausiai mokosi per pavyzdžius. O kokiu žmogumi noriu matyti savo dukrą? Laimingu. Noriu būti laiminga.
Kartais tikrai nereikia būti stipriu. Kartais būtina leisti sau plaukti pasroviui, plūduriuoti ir nesiirti prieš srovę. O kaip gera žinoti kelią į savo uostą. Net jei jis būtų tavo viduje.
