Visų pirma, ši knyga ar jos santrauka turėtų būti privaloma. Geriausia – dar mokykloje. Kodėl? Nes dauguma žmonių vienaip ar kitaip susiduria su knygoje aptariamais sunkumais. Retas audgamas mato tik sveikus santykius ir tokius suaugęs kuria pats. Ir dažnas apie patirtus ir iki šiol patiriamus sunkumus visai nekalba ir net nesuvokia, kodėl tai svarbu. Ir tikrai svarbiau nei išmokti visų pasaulio šalių sostines.
Knyga konkreti, struktūruota, bet kartu iliustruota daugybe pavyzdžių iš autorės – psichoterapeutės darbo praktikos. Joje labai aiškiai parodoma, kad mylėjimas per stipriai gali tapti liga, priklausomybe, kuri susiformuoja ir yra palaikoma lygiai tokiais pat principais kaip alkoholizmas. Autorė vartoja ir tokį apibūdinimą – nuo santykių priklausomas žmogus, kurį aš ir pasirenku. Nors knygoje kalbama tik apie moteris, bet tikrai galioja ir vyrams. Galbūt su tam tikrais niuansais, būdingais tik jiems. Ir turėkim galvoje, kad knyga parašyta prieš 35 metus, o vyrų bei moterų socialiniai vaidmenys nuo to laiko šiek tiek keitėsi.
Viskas prasideda dar vaikui augant šeimoje. Įprastai tai disfunkcinė šeima, kurioje vyrauja neigimas to, kas vyksta, vaidmenų ir atsakomybių pasikeitimas (pvz. kai dar būdamas vaikas turi rūpintis negebančiu pasirūpinti šeima tėvu ar perimti tam tikras jo funkcijas). Ir tai nebūtinai kraštutinės situacijos. Dažnai disfunkcinės šeimos iš išorės apskritai atrodo darnios ir gražios. Augdamas tokioje šeimoje vaikas pradeda vienaip ar kitaip neigti ir savo emocijas. Juk dažniausiai net nėra kam savo jausmus atskleisti – šeimoje tuo niekas nesidomi ar negali to padaryti, o nuo išorės reikia slėpti tai, kas šeimoje neigiama, arba vaikui yra gėda, reikia vaidinti, jog viskas gerai. Toks jaunas žmogus, įpratęs neigti tai, kas jam sukelia neigiamas emocijas, slėpti jausmus, rūpintis kitais ir atsisakyti savo poreikių, gyventi emociškai skurdžioje aplinkoje, pradeda ieškoti, su kuo jis gali pagaliau jaustis mylimas. Tačiau jį trauks tik tokie žmonės, kurie leis jam ir toliau jaustis įprastai, atlikti įprastus vaidmenis. Tai, žinoma, bus emociškai neprieinami, taip pat bijantys artumo žmonės. Tiesą sakant, abu tokie partneriai traukia vienas kitą. R. Norwood lygina tai su šokiu poroje, kur labai tiksliai suderinti judesiai leidžia toliau šokti, t.y. palaikyti tokius santykius, prie kokių jie pratę. „Tinkami“ partneriai atranda vienas kitą, pasąmoningai apsikeičia informacija ir tęsia žalojančius santykius. Autorė teigia, kad poreikis vengti artumo – pagrindas kovų tarp per stipriai mylinčių moterų ir per mažai mylinčių vyrų. Paradoksalu, tačiau šis pagrindas juos ir laiko kartu.
„<…> vienišas savo susikurtoje izoliacijoje, troško būti mylimas ir mėgiamas, nerizikuodamas tapti artimu“ (p. 165)
Nuo santykių priklausomas žmogus meilę sieja su skausmu, kančia, nuolatiniu jauduliu. Jei to nėra – tai ne meilė. „Visi stipraus susijaudinimo, neramaus laukimo, net siaubo jausmai tampa dalimi ryšulio, vadinamo meile. Iš tikrųjų tai kas tik nori, bet ne meilė.“ (p. 307) Jei įprastai žmogus, turintis sveikesnių santykių patirties, sakytų, kad tokie santykiai nepakenčiami, nuo jų priklausomas žmogus manytų, jog nepakankamai stengiasi pats. Pripratęs prie meilės trūkumo artimuose santykiuose, net nesuvokia, kad toks bendravimas yra tik žalojantis ir, kad ir kiek besistengtum, viskas tik blogės. Čia skleidžiasi ir kitas iš šeimos atsineštas aspektas – visos atsakomybės prisiėmimas už santykius. O jei susiduriama su žmogumi, kuris siekia kurti sveikesnius santykius, priklausomas asmuo greičiausiai juo net nesusidomės. Tas pats nutinka, jei santykiuose išsprendžiami tam tikri sunkumai, kliūtys sveikesniam bendravimui. Žmogus tiesiog negali gyventi be streso ir nesuvokia santykių be sunkumų, kuriuos reikia įveikti. Juk tuomet iškiltų nuslopinti ar nesuvokti jausmai, reikėtų susidurti su bauginančiomis savo paties emocijomis, su vidine tuštuma, kurioje švilpauja vėjai.
“Niekas nemylės tiek, kad pripildytų mus, jei mes nemylėsime savęs, nes eidamos ieškoti meilės tuščios, galime rasti tik dar daugiau tuštumos. Mūsų gyvenimuose atsispindi tai, kas glūdi giliai mumyse: įsitikinimai savo pačių verte, teise į laimę, ko mes nusipelnome gyvenime. Kai šie įsitikinimai kinta, keičiasi ir mūsų gyvenimas“ (p. 196).
Štai tos vidinės tuštumos užpildymas, kaip žinia, ir yra sveikimo pagrindas. Kad ir apie ką kalbėtume – santykius, ramybę, prasmės jausmą gyvenime – visada pirmiausia būtina atsisukti į save, nustoti ieškoti užpildymo išorėje. Tokia paprasta tiesa, o taip nelengvai įgyvendinama. Ypatingai tai galime pajusti dabar, kai esame tam tikra prasme priversti susitikti su savo vidumi. Taigi, pirma santykiai su savimi. Priimti save – pirmoji pakopa, kurios niekur niekada neperšoksim, siekdami savo laimės. Kitaip čia visada reikės grįžti. Savo jausmų išlaisvinimas suteikia vidinio stabilumo, o tai atsispindi ir santykiuose. Tik išmokęs mylėti ir pasitikėti savimi, sugebi patirti, ką reiškia mylėti ir pasitikėti kitu žmogumi, būti mylimu ir jausti kito pasitikėjimą.
„<…> kai mes pripažinsime ir pamilsime save, galėsime toleruoti būti „pažinta“ kitų, nes be šių jausmų sau negalime patikėti, kad būdamos tokios, kokios esame, mes vertos meilės. <…> bandome užsitarnauti meilę, skirdamos ją kitiems, būdamos globėjiškos ir kantrios, kentėdamos ir besiaukodamos <…>.“ (p. 315)
Nustojus neigti savo jausmus ir priėmus save, lengviau pripažinti realią situaciją, pamatyti žmones tokius, kokie jie yra, atsisakyti ketinimų kažką pakeisti ir pagaliau imtis savo gyvenimo. Bėgimas nuo savęs, skausmo vengimas yra ligos požymiai, kaip ir per didelis paslaugumas ir dėmesys kitų interesams. Sveikimui reikia savanaudiškumo, sugebėjimo nebeprisitaikyti prie kitų, suvokti ir reikalauti, kad būtų patenkinti tavo paties norai ir poreikiai. Kiekvieno žmogaus norai ir poreikiai yra svarbūs ir kiekvieno iš mūsų pareiga yra juos patenkinti. Visi atsakingi už savo norus ir poreikius. Imantis savo reikalų, paliekama erdvė kitiems daryti tą patį. Čia labai svarbi vieta turintiems vaikų: “Prisiimdama atsakomybę už save ir savo laimę, jūs išlaisvinate vaikus, kurie, jums esant nelaiminga, visada jautėsi kalti ir atsakingi (taip būna visada)” (p. 297). Vaikai mokosi matydami, per pavyzdžius. Mato laimingus tėvus – patys taip gyvena, mato kenčiančius – nusprendžia, kad gyvenimas yra kančia.
„Bijodami to, ko nepažįstame savyje, kitame žmoguje ir tarp mūsų, mes vengiame didžiausios artimų santykių dovanos – tikro intymumo.“ (p. 67)
Tiesiog būti savimi. Ne veikti, ne atlikti savo įprastus vaidmenis, o BŪTI. Nereikia apsimesti tuo, kuo nesi ar nuolat stengtis būti geresniu, kitokiu, bet kartu svarbu dėti pastangų, kad santykis būtų atviras ir nuoširdus. Svarbu mažinti ribas, siekiant atviro bendravimo, bet tik su tais, su kuriais santykiai kupini pasitikėjimo, meilės, pagarbos vienų kitiems ir žmogiškumui apskritai.
