Kartais gyvenimas pametėja citrinų. Ką jau čia kartais, nuolat, tik kartais jų tiek daug, kad sunku ir panešti. Ir ką su jomis daryt? Gal bandyt ieškot, kas jas davė. Kodėl man? Kam išvis, po velnių, reik tų citrinų? Ar negali gyvenimas tiekt tik saldžių apelsinų ir keksų su maskarponės kremu?! Gal pagalvot, kam tas citrinas galima būtų permest…
Anksčiau ar vėliau supranti, kad atsikratyti jų neįmanoma, tad pasidedi į spintelę, uždarai dureles. O gal marinuoji ir išneši į tamsų kampą rūsyje. Nematysi ir gerai bus. O gal subrandinus ar marinate palaikius ir skonis pagerės. Po tam tikro tariamos ramybės ir džiugios egzistencijos laiko, tik apie citrinas nujaučiant, bet jų nematant, atsklinda paliktų gardėsių kvapai… Iš patirties žinai, kad šįkart neišsisuksi – privalai suryt. Gal po mažą gabalėlį. Gal didžiuliais kąsniais. Privalai. O gal vietoj kramtymo nusprendi spausti sultis ir jose dar suvilgyti perštinčias žaizdas. Na, kad pagailėt savęs galėtum dėl likimo siunčiamų citrinų.
Tavo citrinos yra TIK TAU. Tad gal vieną šviesesnę dieną, vietoj visų įsitrinimų, bėgimų, permetimų, supranti, kad kito kelio kaip vienu ar kitu, tau geriausiu, būdu jas suvartoti, tiesiog nėra. Arba gyvensi su pašvinkusiom citrinom kiekvienoj namų ir sielos kertelėj. Ragauji. Jauti visą burną sutraukiantį ir ilgai išliekantį rūgštų skonį. Po mažą kąsnelį judi. Po lašelį geri tik tau skirtą eliksyrą. Tuomet galbūt pajauti, kad vaizduotė buvo sukūrusi daug baisesnių scenarijų. O gal yra neapsakomai sunku ir baisu, bet žinai, jauti, kad turi tą padaryti, jog pereitum į kitą etapą, išmoktum, susidorotum ir taptum stipresniu. Kad galiausiai kiti vaisiai pradėtų žavėti savo skoniais. Kad kitą kartą jau būtum labiau užsigrūdinęs ir pasiruošęs pasinaudoti išbandytais receptais, kad suvalgytum savo citrinas kuo lengviau. Nereik apsimest, kad skanu ir negraužia, bet kiek įmanoma palengvinti sau gyvenimą. Juk net ir kertant citriną ar kelias vienu metu, galima leisti sau atsikvėpti ir pagauti vieną kitą džiaugsmo lašelį, numušantį tą rūgštį. Net ir suvokiant situacijos rimtumą, persmelkus baimei ar smaugiat liūdesiui. Leisti sau negalvoti apie n galimų neigiamų scenarijų. Pasitikėti savo mažais žingsneliais ir stipriu palaikymu. Pabandyti patikėti, kad bus ne tik citrinų, bus ir saldžių apelsinų. Jokia citrina neturi teisės visiškai atimti džiaugsmo ir noro gyventi laimingai.
O gal vieną dieną net pajauti, kad nuo vitamino C sustiprėjai. Jauti tą stiprybę, apie kurią net nesvajojai ir dabar patikėt sunku. Tik girdėjai kitus kalbant taip apie tave. Gal tam kartui kažkokios rūšies citrinų atsivalgei ir išmokai pamokas. Bus kitų.
Gal ir nepavyksta man pagamint citrinų limonado ir vaikščiot visada iškelta galva, bet bent jau galiu tyliai pasidžiaugti ramybe jaučiant vidinį užtikrintumą dėl savo receptų nelaukiant patvirtinimo iš kitų. Tik pati citrinų neauginsiu, neslėpsiu spintelėse ir nemarinuosiu. Ir iš kitų neimsiu.
