Šie atsiminimai ne tik Prancūzijoje, bet ir mano viduje sukėlė tikras audras. Būtų keista, jei nesukeltų. Tai tikrai atvira, šokiruojanti knyga, kurioje autorė pasakoja apie savo paauglystę ir santykius su penkiasdešimtmečiu rašytoju Gabrieliu Matzneffu. Tačiau tai ne vien paprastas atpasakojimas. Vanessa Springora plačiau nagrinėja šią gerokai didesnio masto viešą paslaptį – intelektualų, menininkų seksualinius santykius su nepilnamečiais. Nedrąsu buvo pradėti skaityti, bet nežinoti tolygu ignoruoti problemą.
Vos prieš kelis dešimtmečius Prancūzijoje buvo ginama kiekvieno asmens, net jauno ir nesubrendusio, laisvė į kūno malonumą. O gal tik tuo prisidengiama?
„Kova su aistrų įkalinimu ir įvairiausiomis represijomis buvo to laikotarpio lozungas, ir niekas, išskyrus davatkas ir kelis reakcionieriškus teismus, to nekritikavo.“ (p. 46)
Aplinkybės, ypač kultūrinė atmosfera ir menininkų elito (nustebau pamačiusi kai kurių žymių literatūros pasaulio atstovų, palaikiusių tokius santykius, pavardes), įtaka sukūrė palankią terpę prisidengiant kūryba gana drąsiai praktikuoti moralei, sveikam protui ir net įstatymui prieštaraujančius santykius su nepilnamečiais. Stebina tai, kad ne tik visuomenė, teisėsauga, bet ir autorės mama leido paauglės dukros santykiams tęstis, nes įsivaizdavo ją esant pakankamai subrendusia. Ir savo nuomonės ji niekada nepakeitė.
V. Springora nagrinėja ne tik laikmečio atmosferą, bet ir seksualinio išnaudotojo, pedofilo bei jo aukos portretus. Išnaudotojui būdingas paviršutiniškas žavesys, nuolatinis melas, manipuliacijos, psichologinis nebrandumas, empatijos stoka bei neadekvatumas (ryškus psichopatijos bruožų komplektas, ar ne?) – įsivaizdavimas, kad daro gerus dalykus, nors jų ten ir su žiburiu nerasi. Pasitelkdamas aukščiausio lygio manipuliacijas ir visas intelekto galias, strateguodamas kiekvieną savo žingsnį, jis negalvodamas apie pasekmes tenkina savo aistras. Lyg viso to būtų maža, garsus rašytojas savo seksualines patirtis su nepilnamečiais perkelia į knygas, iškreipdamas istorijas savo naudai. O leidyklos spausdina, kolegos palaiko, skaitytojai skaito, žavisi… Nes juk menas vertinamas ne pagal moralės normas, tiesa?
Tokie intelektualai kaip ponas G. ieško aukų, tiesiogine to žodžio prasme. Pažeidžiamų, augančių emociškai skurdžioje aplinkoje, labiausiai už viską bijančių būti apleistoms jaunų mergaičių (arba dar jaunesnių berniukų užsieny, kur teisėsauga tokių vaikų neapgina). Tų paauglių didžiausias siekis – būti matomoms, mylimoms, vertinamoms.
„Kai stokoji meilės, atrodo, kad miršti iš troškulio, ir tampa nesvarbu, kuo jį numalšinsi, esi lyg narkomanas, kuriam nerūpi įsigyto narkotiko kokybė, – leidiesi mirtiną dozę šventai tikėdamas, kad darai sau gera. Jautiesi ramus, dėkingas, palaimintas.“ (p. 63)
Išnaudotojas joms neva ir suteikia tai, ko jos trokšta, tačiau šis elgesys tėra manipuliacijos siekiant išnaudoti jas seksualiai. Tai akivaizdus jauno ir psichologiškai nesubrendusio žmogaus žalojimas. Šie atsiminimai dar kartą labai aiškiai parodo, kad fizinė prievarta nėra vienintelė smurto forma. Depresija, nuolatinis nerimas ir gėda dėl buvimo „pedofilo sąmokslininke“ net nutraukus santykius, nepasitikėjimas savimi ir kitais, ypač vyrais, negebėjimas sukurti santykių. Vanessa didelę savo gyvenimo dalį gyveno kaip keturiolikmetė Matzneffo knygos veikėja, nesuvokdama nei savo tikro buvimo, nei atpažindama ir pripažindama savo tikrąją asmenybę. Tos manipuliacijos, visų abejingumas išplėšia galimybę pasitikėti tuo, ką pats jauti ir suvoki. Situacijos negerina ir išnaudotojo siekis įrodyti, jog pamišusi ir neadekvati yra pati auka. Kaip sudėtinga po tokios patirties atgauti save, susirinkti iš naujo ir susikurti savo tapatybę. O kur dar nuolatiniai persekiojimai ne tik mintyse. Išgarsėjęs rašytojas ir po išsiskyrimo neleido Vanessai ramiai gydytis savo žaizdų – rašė naujas knygas apie jų santykius, nuolat siuntė laiškus, net bandė susisiekti per jos darbdavius! Šitoks siekis daryti įtaką, užvaldyti pasirodė neįtikėtinai baisus. Kas dar labiau skatino moters bejėgiškumą – ji dėl to nieko negalėjo padaryti. Tad ši knyga yra ne šiaip autorės atsiminimai. Tai galimybė. Atgauti save. Ištraukti į dienos šviesą ir atskleisti platesnei visuomenės daliai savo istorijos pusę.
Mane ši istorija nepaprastai įtraukė ir paskatino pasidomėti daugiau: pažiūrėjau knygoje minimos laidos įrašą, kurioje pirmą kartą viešai išdrįstama suabejoti situacijos normalumu, radau straipsnių apie prokurorų pradėtus tyrimus dėl G. Matzneffo lytinių nusikaltimų, kitos moters liudijimus, pasirodžiusius po šios knygos išleidimo. Pats rašytojas nuo viso skandalo pabėgo iš šalies ir teismo posėdyje, kuriame jam pateikti kaltinimai, nedalyvavo. G. Matzneffas prisipažino, kad gailisi dėl savo kelionių į Aziją, kurių tikslas buvo seksualiniai santykiai su vaikais, bet stebisi, kaip gali būti kaltinamas dėl savo knygų, parašytų prieš kelias dešimtis metų. Pagaliau žmogus, niekada neslėpęs savo potraukių, sulaukia ne tik pripažinimo ir garbinimo, bet ir atsakomybės už savo poelgius. Ir ne tik jis, bet ir kiti susiję asmenys. Belieka tikėtis, kad suvokiant pasekmių rimtumą, į seksualinį smurtą ir nepilnamečių išnaudojimą bus vis mažiau žiūrima pro pirštus. Ir vis mažiau žmonių bus sužalojama visam gyvenimui.
