Vieną vasaros dieną sukilo noras perskaityti kokią nors lengvą, įtraukiančią, gal kiek nuo realybės atitrūkusią istoriją. Šio noro numaldyti nupėdinau į biblioteką. Ir niekas tą kartą nelipo, bibliotekininkė rodė tai vieną, tai kitą autorių, kol galiausiai priminė, kad biblioteka užsidaro… Taip ir likau rankose su G. Musso „Centriniu parku“. Ir nuojauta šį kartą neapgavo!
Nepažįstamieji Alisa ir Gabrielius pabunda parke ant suoliuko. Surakinti antrankiais, sukruvintais drabužiais, be asmeninių daiktų, bet su ginklu, kuriame trūksta vienos kulkos… Policininkė Alisa prisimena, jog vakar su draugėmis linksminosi Paryžiuje, o džiazo muzikantas Gabrielius – koncertavo Dubline. Tad kaip ankstų kitos dienos rytą jie atsidūrė Niujorke? Nuo šio ir daugybės kitų klausimų prasideda Aliso sir Gabrieliaus jaudinanti ir pavojinga kelionė Niujorke, siekiant atrasti tiesą.
Ko jau ko, bet siužeto vingių ir daugybės detalių šiam trileriui tikrai netrūksta. Vietomis tų posūkių jau buvo net truputį per daug – istorija apie knygos vidurį man priminė holivudinį trilerį, o įsijausti tapo kiek sudėtingiau. Įtari tai vieną, tai antrą, tai trečią neaiškų tipą, nespėji sulaikyti savo mintį, o jau atsiranda naujų faktų. Vis dėlto pabaiga buvo visai netikėta ir nuoširdžiai nustebino! Galima būtų diskutuoti, kiek realus galėtų būti toks pasakojimas, bet šįkart to ir neieškojau. Perskaičiau “Centrinį parką” kaip knygą visiškam atsipalaidavimui, be analizės, gilinimosi. Man šiuo metu buvo pats tas! Kitą kartą, ieškodama “piliulės nuo realybės”, drąsiai imsiu Musso. Tiesa, girdėjau, kad ne visos jo knygos tokios lengvos ir kupinos veiksmo kaip “Centrinis parkas”
