Tokio nuostabumo man ši knyga, kad ne šiaip patiko, o įsimylėjau. Jos šviesą, humorą, lengvumą, draugystes ir išėjimą už ribų. Ne nuo pat pradžių. Taip, kaip beveik tikrai lietuvei pradžioj gėlė širdį. Juk Oskaras akivaizdžiai serga, juk tai rimta. Kaip taikliai pastebi autorius viename interviu, taip jau mes įpratę – aplieti beprasmėmis ašaromis viską, kas …
Nuostabu ramiu, lėtu žingsniu apkeliauti dar vieną Kazuo Ishiguro sukurtą pasaulį. Knygų klube diskutavome: alternatyvų, futuristinį ar iš dalies atitinkantį dabartinį mūsų gyvenimą? Tai knyga apie vienišumą ir bendrystę, jausmus, emocinį intelektą, pažinimą, proto galimybes, visuomenės normas ir jos ribų nepaisymą. Apie didesnius troškimus nei siekis išvengti vienatvės. Apie žmogaus esmę – širdį ar sielą …
Nudžiugau, kai knygų klube buvo pasiūlytas Barnes. Anksčiau skaityta “Vienintelė istorija” man buvo viena geriausių knygų. Tik neveltui autorius vadinamas literatūriniu chameleonu. “Flobero papūgą” teko įpusėti, kol pradėjau atpažinti tą patį Barnes. Tą žodžio genijų. Sarkazmo meistrą. Taip, mėgautis pradėjau tik įpusėjus knygą. Pradėjau mažiau klausti savęs, ar tikrai man reikia žinoti, tai kas rašoma …
Eleonora – dar vienas knygų klubo pasirinkimas. Šįkart mano pasiūlytas. Ir kas įdomiausia, vienas klubo bičiulis iš mūsų visų manyje pastebėjo daugiausia Eleonoros. Diskusija buvo įvairiapusė ir atvira. Temų aptarimui pasakojime apstu. Po lengvabūdišku “Bridžita Džouns arba 30-metė keistuolė ieško vyro“ fasadu atsiveria vis daugiau sluoksnių – rimtų Eleonoros žaizdų, kurios tiesiog pribloškia. Smurtas, alkoholizmas, …
Praėjusius metus užbaigiau ir šiuos pradėjau perskaitydama lygiai po pusę šios stiprios knygos. Jau net nebepamenu, kada skaičiau kažką tolygiai gero. Neprailgo nei viena skaitymo minutė, o jų juk buvo daug! Nuo rašymo stiliaus iki nagrinėjamų temų bei humoro jausmo – viskas neįtikėtinai man tiko. „Istorija mums svarbesnė už žmogų. Jei tarp žmogaus ir jo …
Du vienuolyno draugai. Mokytojas ir mokinys. Du kraštutinumai. Asketiškasis proto atstovas Narcizas ir jausmų bei kūrybos žmogus Auksaburnis. Jiedu kalba, elgiasi, suvokia pasaulį priešingai, bet vienas kitu nepaprastai žavisi ir ši ypatinga draugystė juos augina. Auksaburnis, draugui nurodžius kryptį jo tikrosios prigimties link, palieka vienuolyną. Jis pažindinasi su pasauliu, ieško, semiasi patirties, užsimiršta nuo siaubo …
Rašytojas man jau pažįstamas iš anksčiau skaityto „Tabakininko“. Ne taip dažnai paimu į rankas to paties autoriaus knygas, vis norisi atrasti naujų skaitymo patirčių, bet prie malonių tikrai traukia sugrįžti. Ir vėl apėmė tas jausmas, kad kiekvienas žodis yra ten, kur jo vieta. Kiekviena mintis neapkrauta. Viskas savo vietoje ir nieko man čia nereikėjo nei …
Su „Soliariu“ susiję visi du pirmi kartai mano gyvenime: pirmoji mano skaityta mokslinės fantastikos knyga ir pirmoji istorija, perskaityta knygų klubui. O aptarti tikrai buvo ką! Ir kaip skirtingai visi ją perleido per save, užfiksavo ryškiausius momentus. Man „Soliaris“ iškėlė kelias pagrindines temas: vidinių demonų ir savęs pažinimo, santykio su kitu ir kažko aukštesnio paieškų. …
Mistinė atmosfera, makabriški vaizdai, tarpukario ir karo laiko atspindys – viskas šioje knygoje išlaikyta, tarpusavy surišta. Mane pasakojamos istorijos įtraukė ir praturtino. Tikiu, kad taip pat paveiks tuos skaitytojus, kuriems įdomi mūsų istorija, miestai ir kaimeliai, gyvenimo būdas, papročiai – mūsų praeitis ir jos palikimas. Ši knyga – iš trumpų istorijų sudėtas anksti tėvų netekusios …
Ši knyga dar kartą patvirtino mintį, kurią daug metų nešiojau galvoje ir nagrinėjau mokslo darbuose. Gyvenimo pamatas statomas ankstyvame amžiuje ir jo tvirtumas turi neapsakomai didelę reikšmę. Tai nereiškia, kad jo negali sukurti vėliau. Jei tik žingsniuodamas į suaugusiojo gyvenimą neįkliūsi į dar labiau viską apsunkinančią aplinką. Taigi, knygos tema – viena tų, kurios mane …
