Ši knyga – mano pirmoji pažintis su Irvinu D. Yalomu. Jautriai ir atvirai autorius pasakoja dešimt psichoterapinių istorijų iš savo ilgametės darbo patirties. Pasakojimų veikėjai susiduria su egzistenciniais klausimais, nagrinėja senatvės, mirties baimę, gyvenimo kovos prasmę.
Yalomas, neįtikėtinai stipriai įsijausdamas į pacientų išgyvenimus, aiškinasi, kas konkrečiai padeda vienam ar kitam žmogui. Jis daro išvadą, jog psichoterapeutas neturi vadovautis tokiais pat metodais kaip medikas, kuris gali aiškiai identifikuoti pažeistas sritis ir jas gydyti, operuoti, pakeisti kitomis. Psichoterapija yra apie nuoširdų bendravimą, supratimą ir palaikymą. Esant tokioms sąlygoms, žmogus dažnai pats randa ir pasiima tai, ko jam reikia. O kartais pagalbą suteikia tas, kuris tokios intencijos net neturėjo. Žmogaus mąstymas toks sudėtingas ir nenuspėjamas, kad dažnai vidinę ramybę ir gyvenimo prasmę jis randa ne ten, kur ieškojo ir tikėjosi rasti.
Tai kaip vis dėlto susidraugauti su egzistenciniu nerimu? Gyventi sau vertingą gyvenimą. “Mirties visuomet sunkiau laukti, kai žinai, kad gyvenimas nebuvo visavertis”, – sako Yalomas. Šios baimės “intensyvumas priklauso nuo mūsų dar nepragyventų metų skaičiaus” ar nepadarytų darbų, neįgyvendintų norų, neišpildytų svajonių… Paprasta, žinoma, tačiau verta vis prisiminti. Tikrasis gyvenimas vyksta čia ir dabar.
Knygos esmę turbūt ryškiausiai atspindinčią istoriją Yalomas palieka pabaigai, ją ir pavadina: “Laikinos būtybės”. Savo pacientams Endriui ir Džerodui jis pasiūlo išminties ieškoti Marko Aurelijaus veikale “Sau pačiam”. Psichoterapeuto nuostabai, abu vyrai knygoje atranda ir pasiremia visai kitomis mintimis, nei jiems buvo numatęs ar citavęs Yalomas.
Žmogaus laikinumo tema rimta ir nepatogi, tad vienu metu, įpusėjus knygą, norėjau tiesiog greičiau ją perskaityti ar padėti į šalį… Taip, svarbūs klausimai savaime neišsisprendžia, tad liksiu prie tų nepatogių temų.
Leidykla “VAGA”, 2015 m., 205 psl.