Tokio nuostabumo man ši knyga, kad ne šiaip patiko, o įsimylėjau. Jos šviesą, humorą, lengvumą, draugystes ir išėjimą už ribų.
Ne nuo pat pradžių. Taip, kaip beveik tikrai lietuvei pradžioj gėlė širdį. Juk Oskaras akivaizdžiai serga, juk tai rimta. Kaip taikliai pastebi autorius viename interviu, taip jau mes įpratę – aplieti beprasmėmis ašaromis viską, kas rimta, užuot užleidę šiek tiek vietos ir humorui. Džiaugiuosi, kad sugebėjau pasiduoti pasakojimui ir savotiškai augti kartu su Oskaru.
Tai koks žmogus tas Kalendorius ir kas nugula jo dienorašty? Kaip pats sako: “<…> didžiulis dilba su pažeistais nervais.” (p. 40) Kas tampa jo graudžiai juokingų ir kartais neįtikėtinų nuotykių bendražygiais? “Šimtametė tetulė, kuri rūko ir ant kauptuko palieka raštelius milžinui su nesveikais nervais, gali pasirodyti labai kietas riešutas” (p. 47) arba “valstybės vadovaujanti specialistė aguročių klausimais” (p. 69). Dar jo draugai – pati spalvingiausia kompanija: ant ponio jojantis vienakojis, šiltnamy nelegalią žolę auginanti turtinga ponia, sunkiai sergantis akademikas ir pan. Ar skaitydama paskutinius knygos puslapius dar siekiau patikrinti, ar tai galėtų būti realu? Tikrai ne! Ir tik šypseną kėlė tokie sakiniai: “O dabar man reikia baigti rašyti, nes gretimoj palatoj žvengia arklys.” (p. 238)
Kiek Oskarui metų? Kokia liga jis serga? Kokiam mieste gyvena? Atsakymai visiškai nesvarbūs. Svarbu tai, kas bendra visiems. Begalinis nuoširdumas, didžiulė milžino širdis, pasiruošusi padėti, gelbėti, daryti gerus darbus ir kurti gražius dalykus. Štai ką skelbia Kalendorius.
Pasakojimas verčia vėl ir vėl kelti klausimus apie tai, kas yra ar nėra normalu. Juk normalumas tėra konstruktas. Kiekvienas pasaulį suvokiam savaip ir turbūt net nėra vienos realybės. Svarbu, kaip žiūrime į dalykus: su priėmimu ir šviesa, ar išstumdami už ribų viską, kas neatitinka mūsų suvokimo apie tai, kas normalu. Net to, kas nedaro jokios žalos.
“Aš labai daug ko nežinau. Ir niekada nesužinosiu. Kaip vaikas, kuris niekada netampa suaugusiuoju. Esu supratęs, kad kažkaip taip atrodo mano liga.” (p. 130)
Oskaras turi kai ką svarbaus – tą naujoko žvilgsnį, kurio mus moko dėmesingas įsisąmoninimas, tą ryšį su dabartimi. Iš pirmo žvilgsnio paprastose jo dienoraščio puslapiuose nugulusiose mintyse slypi daug išminties. Palieku čia pamąstymams ir diskusijoms:
„O žmonės gi daugiausia meluoja todėl, kad jiems tiesoje kas nors nepatinka. Jie nori kitaip, ir tada jie taip sako.“ (p. 34)
“Man rodos, kad kartais reikia bėgti, kad išgelbėtum savo gyvybę. O su ta tiesa yra panašiai – man rodos, kad kartais reikia bėgti nuo problemų, kurios kelia grėsmę svajonėms apie tai, koks turėtų būti pasaulis.” (p. 191)
“Man atrodo, kad kasdienybė galėtų iš to ir susidaryti. Susitvarkyti savo kambarį ir mintis, pasakyti ačiū žmonėm, kurie tau yra ką nors davę, nieko už tai neprašydami.” (p. 220)
“Dabar aš galvoju – nieko baisaus, jeigu pasaulis gyvens be manęs. Daug baisiau buvo, kai aš pasibaigiau, bet ir toliau viską mačiau.” (p. 269)
P. S. Ar žinojot, kad autoriaus gimtajame mieste iš tiesų gyvena žmogus, mokantis visą kalendorių ir juo pramintas? Ir jam knyga patiko!
Knygą su 10 proc. nuolaidos kodu PUSLAPIS10 įsigykite www.knygauk.lt