Kurį laiką delsiau imti šią knygą į rankas. Neramu buvo, kad sukrės, šokiruos. O nutiko kiek kitaip. Tekstas kaip tik įkvėpė prisiminti svarbiausia, ieškoti, nurimti. Skaityti nebuvo nei baisu, nei atgrasu, kaip tik radau daugiau artima nei svetima. Juk ji visai ne apie tamsą, o kaip tik apie viltį, meilę, šviesą ir jos paieškas.
Sausio kelionę sudaro trys etapai, kurie žymi ir pagrindinius knygos skyrius: „Pokalbių su praeiviais maratonas“, „Pabėgimas į Rytus“ ir „Kulto spąstuose“, o paties autoriaus paieškas lydi trumpi meniniai pasakojimai, itin paįvairinantys tekstą. „Mano angelas sargas“ taip palietė, kad pasirodė ašaros – ne liūdesio, o grožio, tikrumo. Mielai būčiau daugiau sužinojusi apie kelionę į Rytus. Vietomis tikrai norėjosi visko ir plačiau, ir giliau. Gal kitoje knygoje? Kai kur šokinėjimas laike apsunkino skaitymą ir supratimą kas, kaip ir po ko, bet apskritai perskaičiau itin lengvai ir man nebūdingai greit.
Išsirašiau nemažai citatų, pasižymėjau labiausiai patikusias istorijas, pasidariau savo išvadų, bet manau, kad kiekvienas joje atras tai, kas svarbiausia jam. Vienam galbūt svarbu išmokti klausti savo širdies, kitam – suprasti, kaip skirtingai visi matome tą patį pasaulį. O gal visko iškart. Kai kurie Sausio nagrinėti dalykai man pačiai vis sukosi galvoje, tik nerasdavau tam pavidalo, pvz. sąvokos „teisus“ ir „teisingas“ atskiriamos labai subtilia, bet itin svarbia linija. Kiek prisimenate situacijų gyvenime, kai patys jautėtės ar kiti buvo teisūs, bet neteisingi?
Ačiū Sausiui ne tik už dovanotą knygą, bet ir už tai, kad paskatino vėl grįžti prie kasdienės meditacijos, Net ir kelios minutės per dieną suteikia tikrai daug: padeda susirinkti save, nuraminti mintis, priimti pasaulį. Žaviuosi ir džiaugiuosi už autorių – nepaprasta jo kelionė, su šuoliais žemyn nuo aukščiausio skardžio ir pakylėjimais iki žydro dangaus, bet ieškant to aukso viduriuko.
