Per pastarąsias savaites (daugiausia išprovokuoti gimtadienio) mane pasiekė daug gražių komplimentų ir linkėjimų. Iš pažiūros ramus žmogus, sulaukiau ne vienos užuominos ar tiesioginio pasisakymo apie ugnį! Apie užsidegimą veiklai, ugnelę akyse, šilumą ir net „deginimą savo temperamentu“ (nevertinant, o tiesiog konstatuojant faktą ir mūsų skirtumus) Kurį laiką vis sukosi galvoje sunkiai priimamos frazės, tokios kaip „Tu pavyzdys daugeliui mūsų“. Oi, kaip sunku įtikint save ir suprast, už ką ir kodėl atkeliauja tokie žodžiai. Tik ar reikia įrodinėti? Kažkam esu pavyzdys. Kažkam ne. Ir tai yra nuostabu! Ir tai ateina iš lūpų moterų, kurios matė ne tik mano šypsenas nuotraukose, džiaugsmingus įrašus ir šviesias akimirkas (o, socialinių tinklų magija!), bet ir tikras ašaras, realias nuovargio, nevilties valandas, lydimas pajuodusių paakių ir nuolatinio suirzimo. Tai jei jau taip, jei kažkam esu pavyzdys, noriu dalintis, tuo, ką perskaičiau, išgirdau, patyriau, suvokiau ir išjaučiau per pastaruosius metus ar du. Kas rezonuoja manyje ir yra man be galo svarbu. Vėl liepsnoja mano ugnis, tai akivaizdu ir kitiems, o mane be proto džiugina! Vadinasi, einu teisingu – savo – keliu, koja kojon su prigimtimi. Kad ir kaip nedrąsu būtų, nuoširdžiai noriu dalintis tuo, kas šiame kelyje man padeda. Bandau šiandien savikritiką palikti už durų ir pirmyn. O jei mano žodžiai atras bent vieno skaitytojo širdį ir bus mažu priminimu ir įkvėpimu gyventi taip, kaip norit – šviesiai, atviresne širdimi ir su meile – būsiu dar laimingesnė.
„Tobulėjama ne ugdant naujas savybes <…>, bet pradedant nuo susitaikymo su savo mažais netobulumais.“ (Kankyo Tannier “GYDANTI TYLA” p. 88)
DARYTI ir ATRODYTI ar BŪTI? Štai kur klausimas.
SAVO VERTĘ dažnai matuojame lygindamiesi su kitais ir skaičiuodami nudirbtas valandas bei darbų rezultatus. Sunku to nedaryti, ar ne? Man taip pat ilgą laiką buvo sunku (ir dažnai vis dar yra) neieškoti patvirtinimo kažkur kitur. Jau tik ne savyje! Aš visada tiek daug galvojau apie tai, kas ką pagalvos apie mane, kam nepatiksiu, kas atstums ir t.t. Tai baisiai vargina ir neleidžia pilnai džiaugtis gyvenimu. Savo autentišku gyvenimu, skleistis vidiniams talentams, padaryti kažką gero… O jau kaip lengva tokiu savimi neužtikrintu žmogumi manipuliuoti. Kaip paprasta jo energiją pasiglemžti kitiems tikslams. Nesunku save visame tame pamesti, net nesuprasti, kur yra tavo mintys ir tikslai, o kur primestos ar net savo noru priimtos, bet vis tik svetimos vertybės. Sunku priimti įvairiausius savo jausmus, emocijas, vertybes, norus, poreikius, svajones kaip svarbius ir vertingus. Kad ir kokie jie būtų. Juk tik pripažinus ir priėmus juos, galima kažką nuveikti vardan savęs ir pasijusti geriau. Pripažinti situaciją, iš jos mokytis ir keisti tai, kas mūsų iš tikrųjų netenkina. Sudėtinga, bet kartu nepaprastai gera atrasti tikrą save iš naujo. Nes to niekas neatims. Tavo tikrumas visada lieka su tavimi.
Nuolat keliu sau klausimus: kodėl kitus žmones giriam, jais atvirai žavimės, o save, savo nuveiktus darbus ir pasiekimus nuvertinam ir sumenkinam? Kodėl norim nusižeminti, susipaprastinti, kad kitas geriau jaustųsi? Kam būti patogiu kitiems? Tokiu būdu galbūt apsaugome save nuo kitų nepasitenkinimo, net smerkimo, bet negyvenam savo gyvenimo. Nuolat dėvime ir keičiame kaukes. Šių kaukių dėvėjimas, deja, neapsaugos mūsų nei nuo virusų, nei nuo kitų žmonių nuomonės. Visiems neįtiksi. Tų visų tiek daug… Ir jie visi gali keisti nuomones, priklausomai nuo nuotaikos ar mados. Bet kai pats veiki iš savo širdies, jautiesi ramus, net jei kažkas tavimi suabejoja, nes tavo tikslas yra svarbiau. Jei manęs nepriima tokios, kokia iš tiesų esu ir jaučiu, kad nuolat turiu kažką įrodinėti, tai… nebenoriu net pradėt vargintis, greičiausiai tame santykyje niekada nebūsiu pakankamai gera. Ir jei anksčiau, pasakiusi ar padariusi kažką galimai „ne taip“, kas gal nepatiks kitam, norėjau situaciją „pataisyti“, tai dabar visada pirmiausia paklausiu savęs, ar būsiu savimi tą situaciją „pataisydama“? Jei atsakymas ne – tuomet nieko taisyti net nebandau, jaučiuosi rami. Ir nesvarbu, jei kažkam nepatinka, ką aš sakau, darau, tebūnie. Visi esame laisvi elgtis ir gyventi taip, kaip mums atrodo geriausia. Noriu kalbėti su tais, kam įdomu tai, kas domina ir mane. Keliauti gyvenimu su tais, su kuriais kartu skirsime energiją sukurti kažką gero ir gražaus.
“Niekas nemylės tiek, kad pripildytų mus, jei mes nemylėsime savęs, nes eidamos ieškoti meilės tuščios, galime rasti tik dar daugiau tuštumos. Mūsų gyvenimuose atsispindi tai, kas glūdi giliai mumyse: įsitikinimai savo pačių verte, teise į laimę, ko mes nusipelnome gyvenime. Kai šie įsitikinimai kinta, keičiasi ir mūsų gyvenimas“ (Robin Norwood “Moterys, kurios myli per stipriai” p. 196).
SAVIVERTĘ kuriam patys. Joks kitas žmogus jos mums nesukurs. Joks kitas žmogus nežinos, kas mums geriausia. Joks kitas žmogus neužpildys mūsų meile. Niekas kitas nepripildys mūsų šilumos ir šviesos. O visų gerų dalykų esam kiekvienas vertas. Niekam nereikia kentėti. Niekas nepadėkos už kančią ir pastangas, per kurias pamirštam save. Kai kuriems dalykams reikia leisti vykti, išmokyti mus to, ko turime išmokti, tačiau kartais būtent ir reikia išmokti nubrėžti ribas. Išjausti jas. Jaučiant save, savo poreikius, tą padaryti ne taip jau sudėtinga.
VIDINĖ LAISVĖ prasideda tada, kai leidi sau jausti, ko iš tiesų nori, o tada jau ir išdrįsti veikti. Ir visai nesvarbu, kad dažnai girdi, jog tai, ką darai ar ketini daryti yra sunku, neverta pastangų ir t.t. Ir nieko blogo būti kitokiu, norėti „nenaudingų“ dalykų ar „nevertingų“ patirčių. Tokių tiesiog nėra!
Kai pasirinkau kurti DRAUGYSTĘ su savimi ir IŠTIKIMYBĘ sau, savo vertybėms, tarsi siųsti iš dangaus atsirado tinkami žmonės ir pagalba. Ir kuo toliau žengiu keliu link savęs, tuo daugiau pritraukiu tų tinkamų žmonių, kurie priima mane tokią, kokia aš esu. Su kuriais nereikia vaidinti, stengtis patikti, kažką įrodyti. Kurie vertina mano draugystę, buvimą šalia, mane pačią kaip žmogų, mano vertybes.
Žmogus gali susidoroti su sunkumais, gali išlikti pavojuje, bet auga ir klesti jis tik tada, kai džiaugiasi – tokia mintis pasiliko iš G. Germanavičienės “Dėmėsingos tėvystės”. Aš renkuosi būti laiminga ir džiaugiuosi tuo savo užsispyrimu, užsidegimu veiklai, judesiui, „užsišikimu“ gyventi šviesiai, neprarasti tikėjimo žmonėmis. Nebenoriu nuolat atrodyti stipri. Ir tai nereiškia, kad nekovosiu. Tai reiškia, kad darysiu taip, kaip tuo metu jausiu. Jei reikės kovoti už savo vertybes – kovosiu nagais, ragais ir dantimis. Jei jausiu, kad tai kova su vėjo malūnais ir ji neverta mano pastangų – rinksiuos atsitraukimą ir ramybę. Kaip gera jausti save, savo laisvę rinktis, gyventi taip, kaip noriu. Kad esu svarbi ir ypatinga ne dėl kitų įvertinimo, o dėl to, kad gyvenimas yra mano rankose.
