Mistinė atmosfera, makabriški vaizdai, tarpukario ir karo laiko atspindys – viskas šioje knygoje išlaikyta, tarpusavy surišta. Mane pasakojamos istorijos įtraukė ir praturtino. Tikiu, kad taip pat paveiks tuos skaitytojus, kuriems įdomi mūsų istorija, miestai ir kaimeliai, gyvenimo būdas, papročiai – mūsų praeitis ir jos palikimas.
Ši knyga – iš trumpų istorijų sudėtas anksti tėvų netekusios Elenos gyvenimas netoli Kėdainių – Sirutiškyje. Apie Eleną sukasi visas pasakojimas, tačiau jis atskleidžia kur kas daugiau nei vienos moters gyvenimo kelionė. Čia ir kraupiai vaiduokliška Šventybrasčio Barboros istorija, ir karo laikmečio žiaurumai – gniaužė gerklę skaitant apie žydų likimus Kėdainiuose, ir miško brolių kasdienybės nuotrupos. Labai patiko laikmečio atspindys tekste – kalba, aprašytas žmonių gyvenimo būdas, mąstymas, tradicijos. Kiek probėgšmais, pasirodė, aprašytos dvarų gyventojų istorijos, čia visko man norėjosi daugiau, plačiau…
Pasakojime nuolat jaučiamas dviejų pasaulių – gyvųjų ir mirusiųjų – ryšys. Ir knyga, sudaryta iš dviejų dalių – pirmoji apima tarpukario laikotarpį, antroji – karo – atspindi to ryšio pokyčius: „Dabar jau ir šmėklos nurimo, pasislėpė savuose pasauliuose, palikusios gyvuosius vargo vargti.“ (p. 124) Taip ne kartą knygoje sušmėžuoja mintis, kad bėdų šaltinis yra ne mirusiųjų šmėklos, o gyvieji, ir kartais jau nebežinai, ar tavo kaimynas dar netapo didžiausiu priešu.
Po tokių knygų noriu dar daugiau lietuvių autorių, dar geriau pažinti savo šalies istoriją būtent per tokius pasakojimus. Kai tik bus galimybė, taip pat keliausime į Kėdainius pamatyti aprašytų Sirutiškio ir Kalnaberžės dvarų, Šventybrasčio bažnyčios. Smagu, kai knygą ne tik perskaitai su susidomėjimu, bet su ja vienaip ar kitaip gyveni ir toliau.
