Rašytojas man jau pažįstamas iš anksčiau skaityto „Tabakininko“. Ne taip dažnai paimu į rankas to paties autoriaus knygas, vis norisi atrasti naujų skaitymo patirčių, bet prie malonių tikrai traukia sugrįžti. Ir vėl apėmė tas jausmas, kad kiekvienas žodis yra ten, kur jo vieta. Kiekviena mintis neapkrauta. Viskas savo vietoje ir nieko man čia nereikėjo nei pridėti, nei atimti.
Kaip sufleruoja pats pavadinimas – tai vieno žmogaus viso gyvenimo istorija. Nuo gimimo iki atsisveikinimo su šiuo pasauliu. Papasakota glaustai, bet gražiai. Tragikomiškas, neįprastas ir kartu paprastas, nuoširdumu, tikrumu alsuojantis pasakojimas apie gyvenimo meilę – moteriai ir gamtai, apie namų jausmą, atradimus, pasiekimus, skausmą ir susitaikymą. Apie mus nuolat formuojančias ir performuojančias gyvenimo patirtis. Apie gyvenimo prasmę, kuri susideda iš daugybės gyvenimo akimirkų.
„Galima nupirkti iš žmogaus jo valandas, galima pavogti jo dienas arba pasiglemžti visą gyvenimą. Bet niekas iš žmogaus neatims nė vienos vienintelės akimirkos.“ (p. 42)
“Visas gyvenimas” – ne ta knyga, apie kurią galėčiau daug kalbėti, kuri būtų išjudinusi vidines sroves, iškėlusi opias temas. Tai jauki trumpa istorija apie gyvenimą, kurį įdomu skaityti. Kuris verčia klausti savęs, o kurios akimirkos svarbiausios man? Ar aš galiu į savo gyvenimą žiūrėti taip, kaip Egeris?
“<…> į visą tą laiką nuo pradžios iki pabaigos, į savo gyvenimą, galėjo atsigręžti be gailesčio, garsiai nusikvatodamas ir didžiai nusistebėdamas.“ (p. 124)
