Nesitikėjau, kad grįžti prie šios magiškos, nuotykių ir muzikos kupinos istorijos bus tolygu sutikti seniai matytą draugą. Pirmąją trilogijos dalį “Vėjo vardas” skaičiau prieš porą metų, bet daugybė detalių: vietų, veikėjų, įvykių ir pokalbių stipriai įsiminė, o kita dalis iškilo tik pradėjus skaityti “Išminčiaus baimę”.
Didžioji šios knygos dalis skirta pasakojimui apie Kvouto nelengvas dienas ir pavojingus nuotykius magijos Universitete, kur jis studijuoja simpatiją, sigaldriją, įvardijimą ir kitus nepaprastus dalykus, milžiniškoje bibliotekoje, prilyginamoje miestui, ieško žinių apie jo tėvus ir visą edema ru, keliaujančių aktorių, trupę nužudžiusius čandrianus, arba leidžia laiką skambindamas liutnia ir bendraudamas su savo geriausiais draugais Simonu ir Vilemu, keistuole požemiuose gyvenančia Auri, arba, jei laimė nusišypso, susitinka su vis paslaptingai dingstančia Dena.
Priverstas palikti Universitetą, Kvoutas iškeliauja į kitą pasaulio kraštą, turtingo kaip karalius maerio Alverono dvarą, kur jo laukia ypatingos svarbos užduotys ir nauji iššūkiai.
Autorius veltui žodžių nešvaisto, kalba taikliai ir įtaigiai, įpina daugybę gyvų dialogų, personažai nuoseklūs ir kiekvienas savaip atskleidžia savo charakterį. Pasakojimo tekmėje neretai sužiba ir išminties perlų. Istorija tikrai įtraukianti ir mane žavi čia atskleidžiamomis vertybėmis: nuoširdžia, tikra draugyste, ištikimybe, sąžiningumu ir ryžtingumu. Tiesiog gera skaityti apie tai kas artima, paprasta, bet kartu ir taip reta. Tikiu, kad Rothfusso kūryba patiks ne tik maginės fantastikos gerbėjams, bet visiems, pasiilgusiems ir kažko tikro, bet kitokiame pasaulyje. Juk tai, kas tikra, egzistuoja visur. O ar yra nemėgstančių kartais atitrūkti nuo realybės ir paklaidžioti nematytų pasaulių skersgatviuose?
