Ši knyga turėjo būti mano vasaros atostogų skaitinys – tikėjausi nesudėtingo siužeto fantastinės istorijos. Užuot gavusi, ko norėjau, ilgam pasinėriau į realius sudėtingus klausimus apie moralę, vertybes, žmogaus prigimtį, šeimą, gyvenimą keičiančius pasirinkimus…
Radlių šeima per daug neišsiskiria iš kitų Anglijos priemiesčio vidurinės klasės gyventojų. Piteris dirba gydytoju, jo žmona Helena šeimininkauja namuose, o vaikai Klara ir Rovanas, nors kiek keistoki ir paliegę, susiduria su iš pažiūros gana įprastomis paaugliškomis problemomis. Kol vieną naktį nutinka šis tas neįtikėtino ir kraupaus…
„Radliai“ – pirma mano skaityta knyga apie vampyrus, nors sunku ją taip apibūdinti. Vampyrai čia pasitelkti lyg simbolis. Drįsčiau teigti – žmogiškumo simbolis. Juk kiekviename žmoguje yra gėrio ir blogio ar, pavadinkim, tamsos ir šviesos pradai, o gal tiesiog instinktai ir protas? Nesuteikiant nei vienam neigiamo ar teigiamo atspalvio. Juk svarbiausias klausimas, kaip juos subalansuoji, neatmesdamas nei vieno, nei kito, priimdamas ir suvaldydamas abu ar tolygiai abiem pasiduodamas. O gal protu valdydamas savo prigimtinius norus?
Radlių istorija plėtojama labai nuosekliai. Pirmiausia autorius atskleidžia sudėtingą gyvenimo paneigiant ir visiškai užgniaužiant savo prigimtinius troškimus pusę, vaizdžiai parodo, kaip instinktų įkalinimas tampa pražūtingu. Kai tik tuo įsitikini, seka perėjimas link kito kraštutinumo: kas vyksta, kai atsiduodama tik instinktų balsui ir nelieka empatijos, sąžinės, nesilaikoma moralės normų. Skaitant pasakojimą taip pat iškilo šeimos vertybių, tiesos ir melo klausimai: kiek toli gali nueiti ir paaukoti savo prigimtį ir troškimus dėl vaikų, šeimos? Ar melas, siekiant apsaugoti artimuosius, tikrai pasiteisina? O gal apgauni ir save, ir kitus? Dievinu knygas, kurios sukelia tiek daug klausimų, o pateikia mažiau atsakymų. Tokia ir ši, paliko su aibe neatsakytų ir turbūt taip paprastai neatsakomų klausimų. Juk ir pats autorius vieno iš pagrindinių veikėjų balsu teigia, kad žmonės pasirenka savo tiesą – tai, kuo jie absoliučiai tiki. Visa kita – pramanai.
M. Haig fantastiškai supina išmonę ir realybę. Tikrai išskirtinė istorija. Įdomiausia tai, kad autorius taip meistriškai sugeba įtikinti (o gal čia aš taip lengvai pasidaviau?), kad pati skaitydama suabejojau, kuo gyvenime reiktų vadovautis. Tas perėjimas nuo vieno kraštutinumo iki kito toks vaizdingas ir argumentuotas, kad suabejoji pačiu savim. Stipru!
„Geriau būti, kas esi, negu nebūti niekuo. Negu gyventi pasikasus taip giliai po melais, lyg būtum miręs.“
„<…> galbūt trupučio savanaudiškumo reikia, kad pasaulis taptų toks, koks yra.“
