Gyvenime išmokstam visokių technikų. Tarp jų ir užspausti tai, ką nemalonaus jaučiam. Pateisinti kitų poelgius. Juk štai pykti negražu, ar ne? Kiti sako ar pats bandai įtikint save, kad nėra dėl ko pykti, liūdėti, graužtis, pavydėti, nerimauti, bijoti… Juk reikia jaustis kitaip šitoj situacijoj, ką čia dabar!?… O tie jausmai vėl ima ir kyla. Ir būna. Ir kaupiasi. Galiausiai sprogsta. Viduje ar išorėje.
Ir ateina metas išmokti naujų technikų – paleisti. Pyktį, nuoskaudas, baimes, veiklas, žmones ir daiktus, kurie neleidžia judėti pirmyn. Rasti būdų skaudų dalyką išreikšti. Jei negaliu pasakyti – gal parašyti laišką ir jo neišsiųsti. Suplėšyt į skutelius ar paleist pelenais. Išgyventi vaizduotėje. Ar garsiai išsakyti. Išvaikščiot. Iškvėpuot. Tiek ilgai ir giliai, kiek reikia. O gal tiesiog įsivaizduoti tą skausmą ar jausmą kaip didelį juodą debesį, kurį paleidi sau skristi (velniop). Mintyse nukirpti gijas, kurios seniai atgyveno, bet dar vis laiko pririštą.
Tik jau nebesitampyti jų. Neužkišti dar giliau. Nerišti dar stipriau. Nebėgti. Jie vejasi. Ir kai sustoji pažiūrėti, kokie demonai vis tik tau lipa ant kulnų ir tempia atgal, įdėmiai žiūri, tyrinėji, pasidaro nebe taip baisu ir vis rečiau žemė slysta iš po kojų. Taip, gal ne iš pirmo karto, gal net ne po pirmų metų… Pavyks. Tikrai viskas pavyks. Bent jau suvokti, kad įdėtos pastangos virsta gera savijauta. Kiek įdėsiu – tiek turėsiu. Kiek savo langų išsivalysiu, tiek šviesos užlies mano namus. Kaip plačiai juos atversiu, tiek sunkaus užsistovėjusio oro išleisiu mainais už šviežią. Vis tik geras laikas tos paskutinės metų dienos perkratyt mintis ieškant plyšių, kur nuteka energija, skirta gražiems darbams. Ar ne?
Tai lengvumo ir gryno oro!
2020 12 31
