Stela Fortūna – pasakojimo ašis, jos gyvenimas nuo pat gimimo Italijos kalnų kaimelyje iki gilios senatvės JAV priemiesčiuose yra atskleidžiamas skaitytojui su visomis keistomis jos septyniomis ar aštuoniomis beveik mirtimis. Paskaitę knygos nugarėlę sužinotumėte, kad autorė parašė romaną, remdamasi pačiu tikriausiu savo močiutės gyvenimu. Ir aprašomi čia neįtikėtini įvykiai. Galvoje dar sukasi šie juodojo humoro, neteisybės, žiaurumo, baimės bei retų laimės akimirkų epizodai. Spėju, ekranizuota ši gyvenimo istorija sulauktų daugybės žiūrovų.
Stela – be galo stipri, laisvės trokštanti moteris, supama tokių pat nepalaužiamų mamos ir močiutės, „jau verčiau mirs viena ant asilų tako, nei verks.“ (p. 131) Tačiau pavadinti ja mėgstamu personažu niekaip negalėčiau. Kartais buvo sunku priimti tai, kas vyksta. Norėjosi pateisinti, pagrįsti Stelos pasirinkimus ir sprendimus, bet galiausiai, rodos, pavyko priimti ją tokią, kokia buvo. Žmogiška. Tikra. Su visais tais neigiamais atspalviais, visomis savo erzinančiomis savybėmis. Nežinojimu, ko nori, ko siekia, tik giliu įsitikinimu, kad žino, ko nenori. Žinoma, čia labai svarbu atsižvelgti į pasakojimo kontekstą – laiką, kultūrą. Tuo metu vyravusius ir iš lėto besikeičiančius vyrų ir moterų vaidmenis, jų skirtingą padėtį visuomenėje, šeimoje, ką autorė puikiai atskleidžia. Knygoje paliečiamos ir svarbios, laikui nepavaldžios temos: imigracija ir jos sunkumai, karas, gimdantis pabaisas.
Pirmieji knygos puslapiai man iškart sukėlė susižavėjimą. Buvau labai pasiilgusi gerai parašytos, įdomios šeimos istorijos. Patiko autorės rašymo stilius, įdomiai pateiktas istorinis kontekstas. Pirmą pasakojimo pusę – apie Stelos vaikystę ir jaunystę – skaičiau su pasimėgavimu, patiko kuriama šiek tiek mistiška, paslaptinga XX a. pr. Kalabrijos kalnų kaimelio atmosfera, kalabriečių gyvenimo būdas, maistas, šventės, papročiai ir prietarai… „Amerikietiškoji“ istorijos dalis ilgainiui tapo fragmentiška. Gal toks autorės tikslas ir buvo, kad tam tikroje istorijos dalyje tarsi prarandamas ryšys su ta tikrąja Stela? Daugėjo veikėjų, kurių vardų iš tiesų jau net nesistengiau įsiminti ir susieti su pagrindine veikėja. Autorė, artėdama prie dabarties, rodos, tapo dar tiesmukiškesnė. Kartais nesupratau, kodėl reikia tokių sutirštintų neigiamų atspalvių, bet man tai romano nesugadino. Į istoriją įsiterpiantis pasakotojos balsas pasitarnavo kaip priminimas, kad tai greičiausiai vyko iš tiesų, susiejo su tikra istorija, tikrais žmonėmis.
Išgyventi septynias ar aštuonias Stelos Fortūnos mirtis siūlau visiems mėgstantiems šeimos sagas, istorinius romanus, norintiems pažinti kitas kultūras ir nebijantiems pasinerti į imigrantų sunkumus, šeimos tarpusavio nesutarimus ir asmenines tragedijas.
