Šią istoriją man vis norėjosi imti į rankas, glostyti, glausti prie širdies. Ją pavergė vaikiškas nuoširdumas ir atvirumas, o naivi ir šmaikšti berniuko išmintis ne kartą privertė juoktis balsu. Dar visai vaikas, aštuonmetis Amerigas, kartu su kitais skurdžios pietinės Italijos draugais sėda į traukinį ir iškeliauja šiaurėn – patirti geresnės kasdienybės solidarumo idėja susižavėjusių komunistų šeimose. Pirmą kartą gyvenime pajutęs šilumą, atvirą rūpestį, atradęs naujus džiaugsmus, berniukas skaudančia, nors mamos pasiilgusia, širdimi turi grįžti namo. Bet dėl savo svajonės Amerigas galiausiai ryžtasi neįtikėtinam poelgiui.
V. Ardone romanas man pasirodė itin jautrus, paliečiantis visada aktualią šeimos santykių temą. Skaitant ne kartą sugėlė širdį. Emocinis skurdas, vaiko baimė būti atstumtam, bejėgiškumas. Atsisakymas to, ką turi, vardan savo svajonių. Uždarumas ir skirtingi, kartais net visai nesuprantami meilės artimajam veidai. Istorija sukėlė minčių ir apie tai, kas tas žmogiškumas apskritai. Ar svarbu, kurioje pusėje esi, kokios tavo politinės pažiūros, kam priklausai? Kas tau yra laimė? Kam ryžtumeisi dėl jos pats?
Kiekviena situacija turi dvi puses, tad ir čia aprašoma pagalba galiausiai pasirodė dviprasmiška. Kaina, sumokama už galimybes gyventi geriau, yra didelė. Ir ji palieka įspaudą visam gyvenimui. Paskutinis knygos skyrius, pasakojantis įvykius po kone penkiasdešimties metų – visiškai kitoks nei didžioji istorijos dalis. Mane tikrai nustebino, kaip meistriškai autorė pereina iš nuoširdaus, smalsaus, naivaus vaiko perspektyvos į subrendusio vyro sudėtingą, gilų vidinį pasaulį. Koks jis tapo, kviečiu sužinoti perskaičius šią šiltą, bet kartu dramatišką istoriją.
“Aš nepratęs būti laimingas.“
Nuotrauka: Krista Zabielė fotografija