Du vienuolyno draugai. Mokytojas ir mokinys. Du kraštutinumai. Asketiškasis proto atstovas Narcizas ir jausmų bei kūrybos žmogus Auksaburnis. Jiedu kalba, elgiasi, suvokia pasaulį priešingai, bet vienas kitu nepaprastai žavisi ir ši ypatinga draugystė juos augina.
Auksaburnis, draugui nurodžius kryptį jo tikrosios prigimties link, palieka vienuolyną. Jis pažindinasi su pasauliu, ieško, semiasi patirties, užsimiršta nuo siaubo ir neteisybės, pasinerdamas į klajokliško gyvenimo malonumus. Lengvabūdiškas jo elgesys tarsi neturi jokios prasmės, tačiau kaupdamas savo patirtį, Auksaburnis atranda kūrybą. Ji ir tampa tuometiniu jo gyvenimo tikslu. Čia kalbama apie nuolatinį asmenybės virsmą, žmogaus keitimąsi, jo kūrinių ilgaamžiškumą ir amžinybę laikinume.
Auksaburnis neatsisako pasaulio, jausmų. Jis išgyvena, atranda. Proto atstovai – atsitraukia nuo pasaulio, jo nepatirdami. Štai čia atradau sielai artimą klausimą apie gyvenimo harmoniją.
„Ak, ir visas tas gyvenimas tiktai tada turi prasmę, kai galima pasiekti ir vieno, ir kito, kai gyvenimas nebūna suskaldytas šito sauso arba – arba! Kurti, neaukojant dėl to gyvenimo! Gyventi, neatsisakant tyro kūrybos džiaugsmo. Ar tai įmanoma?“ (p. 225)
Kita kūrinyje plėtojama reikšminga ir visada aktuali mintis – pastangos būti savimi, siekiant tos harmonijos. Ėjimas savo keliu, sekant savo savo prigimties nuorodomis ir ženklais.
„Mat kai žmogus naudodamasis gamtos jam duotais sugebėjimais bando save išreikšti, jis daro aukščiausia ir prasmingiausia, ką gali.“ (p. 254)
Šioje istorijoje atskleidžiamas vyrų pasaulis. Čia moterys tėra epizodinės ir ne itin reikšmingos veikėjos, tačiau Auksaburnį nuolat lydi vienas sapnas, vizija ir simbolis – motinos kaip gyvenimo ir meilės nešėjos, įkūnijančios mintį, kad “<…> didžiausias skausmas ir didžiausia aistra turi vienodą išraišką.” (p. 138)
Įdomu buvo skaityti apie marą ir visuomenės tuometines reakcijas – žmonės visada ieškojo, ieško ir ieškos „atpirkimo ožio“, kaltininko, sukėlusio ir palaikančio epidemiją. Ir būtinai jį ras.
Istorija pilna filosofinių klausimų nagrinėjimo: žmonių prigimtis, jų skirtumai, gyvenimo tikslai, prasmė, jo laikinumas. Tuo knyga stipri ir vertinga, tačiau pats rašymo stilius man nebuvo prie širdies. Pompastika, begalinis kartojimas tų pačių minčių, ilgiausi sakiniai. Man tai siejosi su netikrumu ir tuščiažodžiavimu. Labiau mėgstu konkrečią, gražią, neperkrautą kalbą. Vis tik ateityje būtų įdomu perskaityti ir kitus Hesse kūrinius, gal jie paliks kitokį įspūdį.
O pabaigai dar viena citata pamąstymui ar diskusijai:
„Būti lokiu ir mylėti lokę būtų neblogai, bent jau daug geriau, negu turėti protą, kalbą ir visa kita ir su visu tuo gyventi vienam, liūdnam ir nemylimam.“ (p. 83)
Ar sutinkat?
