Šis trumpučių istorijų ir mamų kasdienybės akimirkų rinkinys – kitokia knyga apie virsmą ir buvimą mama. Ji ne apie tai, kaip reikia būti gera mama, o tiesiog kokios skirtingos ar panašios mes esam ir kaip save atrandam ryšyje su vaiku. Apie emocijas nuo vienos bedugnės krašto iki kito. Apie nežinojimą. Apie bandymus. Apie begalinę įvairovę, kurią kartais tiesiog gyvybiškai svarbu pajusti.
Skaitydama šias tikras, nuogas mamiško gyvenimo ištraukas gali iš tiesų pamatyti save kaip mamą, pasimatuoti kitų patirtis ir tokiu būdu geriau suprasti ir priimti save, savo jausmus. Juk kaip sunku yra priimti save tokį, koks esi, o ne tokį, kokį kiti ar tu pats, veikiamas kitų įtakos, nori save matyti. O kaip tas be galo svarbu!
Prigimtis – ši sąvoka visą laiką sukosi galvoje verčiant puslapius. Būti mama kažkaip yra natūralu. Ne ta tobula mama iš skirtingų knygų apie gražią ir šviesią motinystę. O ta, kuri besąlygiškai, tačiau savaip myli savo vaiką, žino, kas jam geriausia, nors kartais ir klysta, bet įsiklausius į save ir vaiką – vis dėlto žino. Visa tai, kas man artimiausia šioje knygoje ir mamos gyvenime, geriausiai apibūdina šių mamų žodžiai:
“Man atrodo, kai ateina tas virsmas (kam pirmaisiais metais, kam vėliau), kai nusispjauni, ką kiti pagalvos, tai motinystė nebe tokia sudėtinga tampa.” (p. 88)
„Jeigu mes sugebėtume atsiriboti nuo visokiausių, komerciniais sumetimais mums brukamų vaikiškų daiktų, nuo žmogaus (tiek kūdikio, tiek mamos) prigimčiai netinkamų išsiverkimo metodų, griežtų tvarkaraščių ir leistume sau klausyti širdies balso, tai vaikų auginimas nekeltų tiek streso.“ (p. 118)
