“Urvinis žmogus” – knygų serijos apie detektyvą Viljamą Vistingą dalis. Lietuvos skaitytojams autorius jau žinomas iš kriminalinių romanų “Uždaryta žiemai” ir “Medžiokliniai šunys”. Man tai buvo pirmoji, bet maloni, pažintis su J. L. Horstu ir detektyvu Vistingu. Istorija įtraukė nuo pradžios iki pabaigos! Ką jau čia… Vien pavadinimas užkabino. Ne veltui. O dar ir skandinaviška.
Detektyve persipina du pasakojimai: detektyvas Vistingas tiria paslaptingą žmogžudystę, kurios pėdsakai veda paskui pavojingą žudiką, o jo dukra žurnalistė Lina rašo straipsnį visuomenės susvetimėjimo tema ir domisi buvusio kaimyno, beveik keturis mėnesius išsėdėjusio negyvo priešais televizorių, gyvenimu. Ar turi šie du tyrimai ką nors bendra?
J. L. Horst neįtikėtinai paprastai geba sukurti tam tikrą atmosferą ir nuotaiką, šiuo atveju – atšiaurią, niūrią, hipnotizuojančią. Vidury vasariškų karščių rimtai padvelkė šalčiu. Autorius puslapis po puslapio rezga istoriją, kurios kiekviena detalė – tarsi didžiulio voratinklio dalis. Ir tas voratinklis skaitytoją neabejotinai įtraukia. Tuomet siūlas po siūlo bandai išsinarplioti ir suprasti.
Pagrindinis šio detektyvo akcentas – detalės. Daugybė veikėjų, įtariamųjų, painių tarpusavio ryšių, nusikaltimų aplinkybių… Nors skaitau lėtai, atidžiai, stengiuosi įsiminti kiekvieną smulkmeną, ne vieną kartą teko grįžti ir pasitikslinti tam tikras detales. O taip tik dar smagiau! Pasijutau tarsi prisidėjusi prie tyrėjų komandos.
Knygos autorius daug metų pats dirbo vyriausiuoju inspektoriumi, tad darbinė patirtis persismelkia į jo kuriamus kriminalinius romanus. Skaitydama vis pagalvodavau, ar su viena ar kita situacija jam teko susidurti iš tikrųjų? Įdomu tai, kad nors tyrėjai, aiškindamiesi nusikaltimą, dirba analitiškai, pasiremdami griežta logika, detektyvas Vistingas dažnai pasitelkia intuiciją. Šiek tiek gaila, kad mažiau dėmesio skiriama veikėjų charakteriams, psichologiniams portretams, kartais atrodo, kad veikėjams sunku tinkamai išreikšti savo jausmus ar nuojautą. O gal čia slypi norvegų uždarumas? “Jų durys uždaros, užuolaidos užtrauktos. Linkę slėpti savo jausmus ir saugoti savo paslaptis.” Puiku tai, kad šalia kriminalinės istorijos kalbama apie visuomenės problemas ir atskiro žmogaus vienatvę: iš kur ji atsiranda, kaip atrodo ir kokias pasekmes lemia?
