Tikrai norėčiau imti ir visiems išsamiai nupasakoti, kaip, naudojantis gydytojos psichiatrės, dėmesingo įsisąmoninimo tėvystėje mokytojos ir keturių vaikų mamos Gabrielės Germanavičienės pateikta aštuonių žingsnių programa, eiti sąmoningos kasdienybės, vidinės ramybės ir dėmesingos tėvystės link, bet ką galiu padaryti ir padarysiu – aptarsiu ir pasidalinsiu su jumis tuo, kas man pasirodė be galo svarbu ir vertinga. Ir stipriai rekomenduoju kuo greičiau čiupti šią knygą ir patiems skaityti bei praktikuoti!
Pirmas ir bene svarbiausias aptariamas aspektas – naujoko žvilgsnis. Stebėjimas, tyrinėjimas situacijos, žmogaus, daikto, lyg matytum pirmą kartą, padeda ne tik lavinti dėmesio sutelkimą, bet ir apsisaugoti nuo automatinio elgesio, neapgalvotų reakcijų. Automatizmas atima iš mūsų visą kūrybiškumą ir žaismingumą! Dėmesį reikia lavinti, prisijaukinti tuos pratimus ir paversti kasdieniais ritualais. Ilgainiui susikaupti tampa ne tik lengviau, bet ir maloniau tas praktikas atlikti, tyrinėti savo būsenas ir galiausiai džiaugtis po truputį vis labiau jaučiamais rezultatais – geresne savijauta ir santykiais. Panašių dėmesio sutelkimo pratimų buvau atradusi Kankyo Tannier „Gydanti tyla“ (tiesa, daug kas čia rezonuoja, nes ta pati sąmoningumo tema), pvz. sukaupus visą savo dėmesį, lėtai atlikti patį įprasčiausią savo kasdienį veiksmą – plauti indus ar pjaustyti daržoves.
Meditacijos praktikų pagalba stebėti galime savo pačių mintis. Svarbu jas stebėti, priimti, bet nevertinti, nesitapatinti ir galvoje neapsigyventi. Gyvenant ne čia ir dabar, o mintyse – analizuojant praeities situacijas ir planuojant ateitį – pralekia visas gyvenimas. Įdomu tai, kad į įsivaizduojamas situacijas, prisiminimus mūsų kūnas ir psichika reaguoja kaip į realias. Vadinasi, jei įsivaizduojame ar prisimename ne pačius maloniausius dalykus – mūsų kūnas ir psichika išgyvena stresą.
Stresui ir jo įtakai mūsų gyvenime šioje knygoje skirta nemaža dalis. Stresas priklauso nuo mūsų situacijos vertinimo, turimų išteklių ir gebėjimų jį įveikti. Svarbu duoti sau pakankamai laiko adekvačiai įvertinti situaciją, neeikvojant nei savo, nei kitų išteklių. Stresas, kaip žinia, juos stipriai eikvoja. O maži vaikai ypatingai linkę priimti suaugusių žmonių būsenas – ramybę ar įtampą – kaip jų aplinkos dalį. Gebėjimas padaryti pauzę leidžia pasirinkti tinkamą atsaką stresinėje situacijoje. Tačiau nereikia tikėtis, kad pavyks visai išvengti streso arba jį patiriant išlikti ar akimirksniu tapti ramiam. Per kelias minutes jausmai reikšmingai pasikeičia, tad kartais užtenka išlaukti. Jau vien tai, kad pastebime, jog esame apimti streso, yra svarbus žingsnis. Nebūtina reaguoti į susidariusią situaciją žaibiškai, jei ji nėra gyvybiškai pavojinga. O dažniausiai ji tikrai tokia nėra.
Bandant keisti savo elgesį, svarbu neužsibrėžti nerealių tikslų ir paskui jų nepasiekus save vėl graužti. Kaip rašo autorė, jei pavyksta du kartai iš penkių – tai jau pasiekimas. Tai, kaip galiu pasielgti, yra kažkur tarp to, kaip noriu, ir to, kaip paprastai darau. Mokomės po mažą žingsnelį. Skamba įdomiai, bet „kuo geriau jausitės po nepavykusio karto, tuo daugiau šansų, kad turėsite pakankamai išteklių tinkamai pasielgti kitoje sudėtingoje situacijoje.“ (p. 93)
Žmogus gali susidoroti su sunkumais, gali išlikti pavojuje, bet auga ir klesti jis tik tada, kai džiaugiasi. Ar kada klausėt savęs, kas jums svarbiau: daryti ar būti? Ar esate „gyvenimo šventės dalyvis“ ar „nuolatinis organizatorius ir darytojas“? Ar siekiate tobulinti tėvystės įgūdžius ar iš tikrųjų būti su vaiku? Ką mes patys iš vaikystės atsimename šilčiausiai? Anot autorės, darymo režimas visai netinka vidinėms problemoms spręsti. Savijautos nesuplanuosi, nes ji tik iš dalies priklauso nuo išorinių dalykų, pvz. pasiekto tikslo. Visada viską galima padaryti geriau, bet laimė ir pasitenkinimas slypi priėmime dalykų tokių, kokie jie yra dabar. Taigi egzistenciniai dalykai – jausmai, būsenos, santykiai, laimė, meilė – darymo režimu nepasiekiami. Ir jokie išorėje pasiekti rezultatai to nesuteiks, jei nemokame džiaugtis tuo, ką turime. Iš čia ir kyla priklausomybės nuo išorinių dalykų rizika. Dar kartą grįžtame prie naujoko žvilgsnio pranašumo prieš eksperto, kuris visada įjungęs darymo režimą, pilnas išankstinių nuostatų, vertinimų, automatinių reakcijų. Tai visiškai atima galimybę sąmoningai dalyvauti savo gyvenime ir juo džiaugtis.
Galime stebėti ne tik savo mintis, kūno pojūčius, bet ir jausmus, emocijas. Labai svarbu padaryti emocijai vietos ir su ja išbūti, bet irgi nesitapatinti. Kai sunku ar skauda ir to išsigąstame, pradedame priešintis, vengti, tokiu būdu sukeldami sau dar didesnę įtampą ir skausmą. Kiekvienas patyrimas, ar jis būtų malonus ar ne, yra patirtis. Instinktyviai žmogus siekia malonumo ir vengia kančios, bet tai daro jį nelaisvą. Malonumas visada baigiasi, o kančios neišvengsi. Kiekvienas jausmas ar emocija yra naudingas, kai padeda užmegzti glaudesnį ryšį su savimi ir netinkamas, kai skatina gyventi iliuzijose. Kiekvienas nemalonus jausmas, jei nuo jo nebėgam, o priimam ir patyrinėjam, atskleidžia, kas mumyse vyksta, ko mums trūksta ir moko, kaip save užpildyti ar tiesiog viską priimti.
Kartais paveikti emocijų užuot elgęsi brandžiai, imame šaukti ar verkti. Ištverti, išbūti su tuo nelengva, bet, anot autorės, tai gera proga susidurti su savo nebrandžiu vidiniu vaiku ir jį su meile, gerumu auginti. Juk kažkada būtent dėl meilės ar dėmesio stokos jis negalėjo užaugti. Atjautos ir gerumo sau įgūdis – ne savęs gailėjimas, bet sunkumų pripažinimas ir priėmimas. Dėmesingumas be atjautos gali tapti tiesiog šaltu stebėjimu. Savikritiškumas tik blogina situaciją ir atima galimybes reaguoti išmintingai. Savikritika – reiklumas, baudimas, kuriuos galimai žmogus atsineša dar iš vaikystės auklėjimo, tokia pat kenksminga, kaip ir toks elgesys su vaiku – nuo to netampame nei sėkmingesni, nei geresni, o tik piktesni ir labiau sužeisti. Anot G. Germanavičienės, savikritika greičiausiai apskritai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl šioje viskuo pertekusioje kasdienybėje vis tiek jaučiamės nelaimingi. Dėmesingai tėvaujant itin svarbu per daug nemoralizuoti nei vaikų, nei savo atžvilgiu. Tai gal reiktų žūtbūt vengti bet kokių nuomonių susidūrimų ir iš to kylančių konfliktų? Ne. Konfliktas – jau susidariusios vidinės įtampos išveikimas, todėl jo nereikia slopinti ir vengti. Žinoma, ir nekurstyti nesantaikos be reikalo.
Pabaigoje autorė aptaria kelis pagrindinius tėvystės stilius ir jų įtaką tolimesniam gyvenimui: autoritarinį, viską leidžiantį ir aukso viduriuką – autoritetingą stilių, kuris labiau susijęs su įsiklausymu, kas tinkama kiekvienoje konkrečioje situacijoje, o ne su tradicijomis ar įsitikinimais. Svarbu tai, kad apdovanojimų – bausmių sistema auklėjant vaikus skatina ydingą santykį su pasauliu: simbiotinį – priklausomą, arba priešišką – kai nejausdamas savo autonomiškumo, dėl jo turi nuolat kovoti. Tai glaudžiai siejama ir su motyvacija. Labai įdomi pasirodė vieno tyrimo įžvalga: siūlant žmogui išorinį apdovanojimą, pvz. piniginį atlygį, jo vidinė motyvacija veiklai mažėja, nes silpsta autonomiškumas. Motyvaciją didina būtent autonomiškumo, taip pat kompetencijos ir bendrystės poreikių patenkinimas. Kad išorinė motyvacija būtų integruota ir taptų vidine, būtinas šiltas santykis ir teigiamas atgalinis ryšys.
Turbūt galėčiau dar kalbėti ir kalbėti apie visus gerus dalykus, kuriuos radau šioje knygoje… Man nepaprastai patinka toks požiūris į tėvystę, santykius, gyvenimą apskritai – toks gyvas, šiltas, tiesioginis, be jokių šaltų išankstinių nusistatymų, atliepiantis tikrus poreikius, nespraudžiantis į griežtus rėmus ir atsisakantis žinojimo, koks pasaulis turi būti. Žinoma, ribos vaikams (ir ne tik jiems) turi būti brėžiamos, bet jos vėlgi remiasi gyvu bendravimu su kitu, situacijų stebėjimu ir kito bei savo poreikių pajautimu, savo minčių, kūno pojūčių, jausmų tyrinėjimu, savęs priėmimu ir auginimu. Juk tik auginant save galima brandžiai auginti vaikus.
