16 tikrų istorijų, perduodančių svarbią žinią ir atspindinčių tikriausiai daugelio žmonių, išgyvenusių juodus etapus, kelią. Tai knyga, galinti paliesti ne vieno iš mūsų širdis, tik iš skirtingų kampų. Palietė ir mano. Sukėlė ir liūdesio, ir džiaugsmo, privertė iš naujo susitikti ir paglostyti savo demonus… O jei tai ne apie mus, tai gal apie kenčiantį artimą, draugą, kolegą ar pažįstamą? Kad geriau suprastume jo vidinį liūdesį, priklausomybę ar toksiškų santykių daromą žalą. O suprasti – norėti tai padaryti – gyvybiškai svarbu. Ir net man, sunkiai pastebinčiai struktūrą, labai aiškiai išryškėjo bendri per visus 16 pasakojimų akcentai, kuriuos toliau ir aptarsiu.
Depresija – „laikas, kai reikia išliūdėti, išpykti ir išverkti tai, ką taip ilgai kaupėme viduje.“ (p. 146)
Niekas nenori blogai jaustis ir nemylėti savęs, kęsti žalojančius santykius ir galvoti apie savižudybę. Tai bėgimas ar tiesiog noras nebeturėti problemų, atsikratyti visiškai prastos varginančios savijautos, išnykti iš beviltiškos situacijos. Ir bet kuri priklausomybė yra nuolatinis bandymas pabėgti ir tokiu būdu save sunaikinti. Tačiau išeitis visada yra: „<…> kiekvienas savyje turime tiek jėgos, kiek reikia, kad atsitiestume.“ (p. 23) Tik ta jėga turi būti pažadinta. Savaime niekas nepasikeis. Pirmiesiems žingsniams svarbiausia yra paties kenčiančiojo noras kažką keisti. Čia gali padėti suvokimas, kad niekas nevyksta šiaip sau. Liga – depresija ar priklausomybė (ar dažnai – jų derinys) – tai dovana, paskata kažką keisti ir gyventi geriau. Taip tamsus periodas įgauna prasmę.
„Nieko negali būti baisiau nei tai, kad tavo artimiausiam žmogui nusispjauti.“ (p. 126)
Be paties kenčiančiojo noro, labai svarbu palaikymas – žmonės, kurie stengiasi suprasti, ne „pataisyti“, įsprausti į patogius rėmus, bet iš tikrųjų suprasti, kaip jautiesi. Tai parodo, kad iš tiesų nuoširdžiai jiems rūpi, jie priima tavo jausmus, tave patį tokį, koks tuo metu esi. Dažnai užtenka leisti žmogui atvirai išsikalbėti, paklausti, kaip jis tuo metu jaučiasi, pasiūlyti pagalbą. Nevertinant ir nepatarinėjant. Svarbu nelyginti su kitais žmonėmis ir jų bėdomis: visi išgyvenam savo jausmus, savo skausmą, savo gyvenimą. Tad svarbu savąjį ir priimti.
Dar būdama studentė domėjausi nuteistųjų resocializacijos galimybėmis ir keletą metų trukusio tyrimo metu atlikau nemažai giluminių interviu, dalis jų – su buvusiais kaliniais. Nagrinėjau jų gyvenimo istorijas ir aiškinausi galimas pakartotinių nusikaltimų priežastis. Ir viskas sueina ten pat, visi keliai veda prie tų pačių šaknų – šeimos, vaikystės. Nei vienas žmogus, Rasai papasakojęs savo skaudžią patirtį, neužaugo darnioje šeimoje. Taigi ypač didelis turėtų būti dėmesys vaikams. Jie viską jaučia ir atspindi, o lengvesnes ar sunkesnes pasekmes nešasi per visą savo gyvenimą.
Tiek šiose istorijose, tiek minėtame tyrime apie nuteistuosius išryškėjo dar vienas bendras bruožas: žmonės dažnai pradeda keisti savo gyvenimą ir ieško pagalbos tuomet, kai pasiekia gyvenimo dugną. Ir kol juos kažkas „gelbėja“ ar patys nesijaučia pasiekę žemiausią nekontroliuojamą savo gyvenimo tašką, tol vidinis noras ir motyvacija sveikti negimsta.
„Visos problemos yra išsprendžiamos, tik ne visiems tinka vienodi metodai.“ (p. 135)
Man labai patiko knygoje išsakyta mintis apie psichoterapeuto vaidmenį – ne patarinėti, o sukurti erdvę pačiam atrasti, suprasti ir mokytis. Nes tada tai TAVO. Tavo suvokimai, tavo sprendimai. Kol pats iki galo nesupranti, nepriimi situacijos ir nesuvoki, kaip ir ką keisti, tol šimtas psichoterapeutų ar kitų specialistų kartu atsistoję ir choru tau patarinėjantys visiškai niekuo nepadės. Gal procesas užtruks metus, gal du ar daugiau, bet kai situaciją suvoki ir sprendimus priimi pats, tai yra tavo dalis, tai tikra, ir kažin, ar taip lengvai paleidžiama vėl. Ilgainiui, dedant pastangas, palaikant tam tikrą gyvenimo būdą, išmokstama susitvarkyti su negatyviom mintim ir liūdesiu. Įdomu tai, kad dauguma savo istorijas pasakojusių žmonių, kalbėdami apie tai, kas padėjo jiems sveikti, minėjo ir knygas. Noriu pasidžiaugti, kad jauni žmonės, rodos, tampa vis atviresni, drįstu teigti – sąmoningesni, kad keičiasi požiūris į psichinę žmogaus sveikatą ar apskritai pripažįstama, kad ja būtina rūpintis. Rasa atliko didžiulį darbą surinkdama, išgyvendama ir perduodama mums šias istorijas. Čia sudėtos auginančios patirtys, kalba stiprūs žmonės, perėję tamsumas ir turintys, ką pasakyti ir patarti norinčiam kurti šviesesnį rytojų.
