Ilgai dėliojau mintis apie šią knygą. Tiek dviprasmiškų įspūdžių šiemet nepaliko nei viena perskaityta knyga. Tikriausiai dėl nugarėlėje minimos autorės ilgametės patirties dirbant psichoterapeute, turėjau šiam romanui tikrai daug lūkesčių. Tad nežinau, ar įtaką ir padarė tos nepamatuotos viltys, bet jau skaitydama pasijutau gaunanti ne visai tai, ko tikėjausi…
Apie šį psichoterapinį romaną nuo pradžių. Toma – 45-erių moteris, mokanti kitus, bet, rodos, nelabai susivokianti savo vidiniame chaose. Vieniša po nutrūkusių santykių, kankinama sunkių jausmų, praradusi gyvenimo džiaugsmą. O gal niekad jo, savo tikrojo, taip ir neatradusi. Iš esmės tai vieno žmogaus psichoterapinė ir dvasinė kelionė. Blaškymasis, vidiniai išgyvenimai, mokymasis, mintys, suvokimai… Tomos istorija apima viską: ir gerąją praktiką, ir klystkelius. Skaitai ir kartais pats nesupranti, ar čia autorė siūlo kaip rimtą pagalbos priemonę, ar truputį juokauja ir šaiposi iš to, kaip žmonės iš beviltiškumo nebežino, kokio šiaudo griebtis.
Ką gero šioje knygoje atradau aš? Naudingų minčių ir praktikų savęs priėmimui per rūpinimąsi savo vidiniu vaiku. Vidinio gyvenimo sužadinimą per sulėtėjimą, sustojimą, savo poreikių suvokimą, atsisakymą visko, kas nemaitina, leidimą jausti savo jausmus. Apie buvimą savimi kaip santykių pagrindą. Paliko ir su tam tikrais klausimais pamąstymui. Ar laisvės gali būti per daug? Kiek laisvas gali būti santykyje su kitu žmogumi? Man rodos, šioje knygoje asmeninė laisvė iškeliama aukščiau visko. Sutinku, kad kiekvienas esame ir privalome būti laisvas savo pasirinkimuose ir pirmiausia turime susidraugauti su savimi. Tik kartu esame ir socialinės būtybės, ir šviesus, šiltas, pagarbus buvimas su kitu yra tiek pat svarbus ir būtinas kaip draugystė su savimi.
Taigi, knygoje radau gerų dalykų, bet juos reikėjo išsirankioti iš vienos moters pačių spalvingiausių išgyvenimų istorijos. Gaila, bet siužetas manęs stipriai neįtraukė. Kartais istorija pagaudavo dėmesį, bet per veikėjos ne visada įdomius, kartais net nuoširdžiai erzinančius pamąstymus, ir nuolat besikeičiančius pasakojimo epizodus, tą dėmesį pamesdavo. Ne kartą pasijautė nevientisumas – tarsi į pasakojimą kažkaip nenatūraliai būtų įklijuojamos protingos mintys, patarimai ir praktikos. Perskaičius „Pakelk mane aukštai“ liko toks jausmas tarsi knyga būtų sudėta iš skirtingų paveikslų dalių.
