Antrą kartą per dvejus metus keičiasi pasaulis. Prieš dvejus dejavom negalintys ant sofos išsėdėt ir matėm paprotinimus, kaip seneliai karą išgyveno. Dabar turim ir jį šalia. Pastarąsias porą savaičių man gyvenimas vyko tarsi paraleliniam, siurrealiam pasauly, o tada jį teko priimti kaip dabartinį pasaulį. Po dviejų savaičių išėjau pasivaikščiot į parką, išgirdau paukščius ir pradėjau gyventi naujomis sąlygomis. Tik vakar vėl paėmiau skaityt “Apie ungurius ir žmones”. Kurį laiką nieko nenorėjau žinot apie dalį pastarųjų. Tarsi akyse sutrypė patį žmogiškumą.
Tik norisi gyventi toliau. Išbūti ir būti naudinga. Nedrąsiai vėl svajoti apie ateitį. Blogio misija apima ir mūsų baimes, neviltį, paniką. Nenoriu to maitinti. Atslūgo baimė, tik dėl neteisybės vis tiek skauda. Pokyčiai visada turi pasekmes ir dvi puses, o ėjimas per juos visiems skirtingai skausmingas. Stebina, kiek žmogus gali prisitaikyti įvairiomis aplinkybėmis. O kiek turi būti lankstus? Kur ribos?
Man egzistuoja šviesa ir tamsa. Gėris ir blogis. Pastarasis nekuria. Tokia energija griauna, žemina, manipuliuoja, išnaudoja. Tiek, kiek gėris leidžia. Blogis neturi ribų. Jis nesupranta gėrio kalbos. Blogio geru elgesiu nesustabdysi. Sudėtinga, bet tam reikia atrasti savyje stiprybės ir būdų kovoti ne visada tau priimtinom priemonėm. Net pasakose slibinui nukerta galvą, o piktam vilkui prikiša pilvą akmenų ir užsiūna. Žiauru, ką? Dar žiauriau yra blogio nestabdyti.
Aš visada tikėjau, kad kiekviena būtybė savyje turi gėrio pradą ir iš esmės yra gera. Kaip sociologė buvau didelė resocializacijos šalininkė, palaikiusi mintį, kad kiekvienam žmogui reikia sudaryti sąlygas pasikeisti ir jam padėti. Tikiu tuo ir dabar, tik šalia naivaus tikėjimo gyvenimiška patirtis užaugino realistinį suvokimą, kad ne visi nori keistis. Todėl kai kurios situacijos reikalauja kategoriškumo, kai kur negali matyti penkiasdešimt pilkų atspalvių ir visus juos šiltai priimti. Blogis nėra šešėlis. Blogis yra pati tamsa.
Tikiu, kad gėrio pasaulyje yra daugiau ir jo niekas iš mūsų negali atimti. Pasaulis egzistuoja tik gėrio dėka. Ir mes visi turim galimybių prie to prisidėti. Kiekvienas savo būdu. Ir žinot ką, mane žavi žmonių gebėjimas išlikti Gyvenime mirties akivaizdoj. Kai kas net nusišypsoti negali, o kai kurie kuria nuotaikingas dainas apie išgyvenamus sunkumus, linksmai pašiepia ir juokiasi… To tikėjimo laisve ir gyvenimu iš jų niekas neatims. Tai žmonės – ugnis, liepsna, kuri nemeta šešėlio. Šviesos įveikti neįmanoma.
