„Kiekvieną žmogų, vaikštantį šia žeme, galima priversti išduoti giliausius įsitikinimus ir tvirčiausius principus. Argi ne linksma?“ (p. 225)
Kartą patekęs į “Grandinę”, iš jos nebeištrūksi. Tampi auka ir nusikaltėliu. Sistemoje lieki amžinai. Bet gal galima grandinę nutraukti?
„Grandinės“ idėja man patiko, pradžia tikrai sudomino, knygoje paliečiamos šiuolaikinės temos – socialinių tinklų ir technologijų įtaka mūsų gyvenimui. Tekstas intelektualus, pilnas filosofinių pamąstymų, juk pagrindinė herojė dėsto filosofiją, o ir pats autorius ją studijavo. Nuorodų į kitus literatūros kūrinius taip pat netrūksta. Tam tikri istorijos įvykiai priverčia susimąstyti apie savo vertybes ir kiek toli eitum dėl artimojo.
Istorijos pradžia įtraukė, bet man iki galo įsijausti, įsisukti į įvykių verpetą nepavyko. Galbūt pati kalta – skaičiau knygą labai ilgai… Gal būtent dėl to taip ilgai ir užtruko, nes neįsuko? Ne tik įsijausti, bet ir patikėti kai kuriais dalykais buvo sunkoka, vėlgi – galbūt dėl mano pačios žinių trūkumo tam tikrais techniniais klausimais. Istorijos atomazga taip pat turėjo niuansų, bet neišduodant siužeto vingių gana sudėtinga juos aptarti.
Apibendrinant, knyga įdomi, intelektuali ir gerai parašyta, bet kaip trileris ne visai atitiko mano skonį. Labiau mėgaujuosi skaitydama stipriai psichologinius, kad ir lėtus, su mažai veiksmo, bet kai tikrai aiškiai jauti nuolatinę įtampą, arba su išlaikyta nežinia, neaiškia baigtimi iki pat paskutinių puslapių. Taigi šįkart pabaigusi istoriją likau su dviprasmiškais jausmais.
P. S. buvo įdomu susipažinti su knygos pabaigoje trumpai aprašyta jos atsiradimo istorija, kokius kelius ir klystkelius autorius perėjo iki jos gimimo, kiek laiko rankraštis gulėjo stalčiuje, o nusivylęs savo rašymo įgūdžiais McKinty dirbo „Uber“ vairuotoju.
