“Žmonės gėrį ir blogį laiko priešybėmis, bet jie klysta, gėris ir blogis yra tik vienas kito atspindys sudužusiame stikle.”
Tai pirmoji Alice Feeney knyga, bet jau skaitoma ne tik Didžiojoje Britanijoje, o pasaulis nekantriai laukia ekranizacijos ir istorijos tęsinio.
Psichologinis trileris pasakoja apie Amberę, kuri nubunda ligoninėje, neprisimenanti, kas jai nutiko, negalinti nei pajudėti, nei kalbėti ar atmerkti akių. Tačiau ji girdi.
Nuo savyje įkalintos Amberės veiksmas vis grįžta prie savaitės senumo įvykių ir prieš daugiau nei dvidešimt metų rašyto dienoraščio įrašų.
Siužetas neįtraukė nuo pirmo puslapio, reikėjo šiek tiek laiko priartėti prie istorijos ir įsitraukti į painią dėlionę. Kadangi skaitydama neskubu, įsidėmiu detales, įsigilinu, tai tam tikrus staigius istorijos posūkius pavyko iš anksto nujausti – išsilaikiau vietoje. Tačiau pabaiga pričiupo netikėtai ir sviedė atgal! Skaičiau ir kraipiau galvą – negalėjau patikėti! Per kelias minutes griuvo ir mano įsivaizduotas šios knygos pasaulis. Iš tiesų, visa ši istorija – “tai iliuzija, susivienijusi su realybe”. Nors niūri, tamsi ir slegianti, kartais net stingdančiai kraupi, vis dėlto parašyta elegantiškai.
