Eleonora – dar vienas knygų klubo pasirinkimas. Šįkart mano pasiūlytas. Ir kas įdomiausia, vienas klubo bičiulis iš mūsų visų manyje pastebėjo daugiausia Eleonoros. Diskusija buvo įvairiapusė ir atvira. Temų aptarimui pasakojime apstu.
Po lengvabūdišku “Bridžita Džouns arba 30-metė keistuolė ieško vyro“ fasadu atsiveria vis daugiau sluoksnių – rimtų Eleonoros žaizdų, kurios tiesiog pribloškia. Smurtas, alkoholizmas, sociopatija, psichopatija artimoje aplinkoje. Kai kurie skaitytojai pastebėjo (aš ne…), kad Eleonora galimai turėjo autizmo spektro sutrikimą. Aš vis tik likau ties didžiulės vaikystės traumos pasekmėmis.
Kartais man buvo sunku sekti Eleonoros vidinį dialogą, pagauti mintį, nes ji mąsto itin savitai – racionaliai, analitiškai, bet kartu vadovaujasi savotiška logika. Eleonoros veiksmuose ir mintyse tarsi nėra gyvybės ir dėl to skaitant gėlė širdį. Cinizmas, neigimas, menka savivertė. Tiek daug kančios ir vienatvės, užglaistytos storu sluoksniu „man viskas gerai“. Eleonora slopina savo jausmus, nepaiso emocinių poreikių, nes tiesiog nežino, kaip gali būti kitaip. Kartu ji nuoširdi bendraudama su kitais, kartais netgi įžeidžiamai tiesmuka. Eleonora niekada nepatyrė šilumos ir tikros, besąlygiškos meilės. Tiksliau, apskritai jokios. Nes visa tai, ką Eleonora buvo patyrusi šeimoje ir romantiniuose santykiuose, galima pavadinti bet kuo žalojančiu, tik ne meile. Knygoje vienatvė įvardijama kaip šių laikų problema apskritai: „Šiomis dienomis vienatvė yra nauja vėžio forma – gėdingas, gluminantis dalykas, kurį užsitrauki ant savęs slapta ir nežymiai.“ (p. 310)
Gana optimistiškai besirutuliojantis pasakojimas apima tiek išorinius, tiek vidinius Eleonoros pokyčius. Ir neišnykstantį tikėjimą. Kartais pati stebiuosi, iš kur žmonės turi savyje tiek stiprybės keltis iš naujo po nesibaigiančių kritimų. Iš kur tiek vilties?
“Mano širdis irgi išmarginta randais, tokiais pat storais, tokiais pat darkančiais, kaip ir tie ant veido. Žinau juos ten esant, bet viliuosi, kad dar yra likę ir nesužalotų audinių, kuriuos sulopius galėtų įtekėti ir išsruventi meilė. Labai viliuosi.“ (p. 105)
“Ko gero viena iš priežasčių, kodėl mes vis dar pajėgiame tęsti mums skirtos trukmės egzistenciją šioje žaliai mėlynoje ašarų pakalnėje, yra ta, kad visada matome, kad ir kaip toli blykčiojančią, pokyčių galimybę.“ (p. 249)
Knygą perskaičiau lengvai, autorė visiems suprantama kalba nagrinėja jaunos moters trauminę patirtį ir jos atsiskleidimo bei įveikimo būdus. Puikus pasirinkimas norint smagios, bet gilesnės istorijos. Eleonora dar ir priminimas kiekvienam iš mūsų: leisti sau jausti, girdėti savo balsą ir būti savimi. Ir dar – draugauti.
Ačiū draugei Ramunei, kuri man užuomaršai paskolinus knygą padarė nuostabią nuotrauką. Gal reiks dažniau užmiršti 😊
#knygurekomendacijos #eleonoraolifant #eleonoraiolifantviskasgerai #gailhoneyman
