1955 m. britų valdomoje Malajoje gyvena Kartraitų šeima su dviem dukrelėmis. Kelias savaites slaugiusi sergančią draugę, Lidija grįžta į namus ir randa juos tuščius – jokio ženklo, kur dingo šeima. Taip prasideda moters ilga ir skausminga kelionė ieškant savo prarastų vaikų.
Istorija pasakojama iš dviejų perspektyvų: Lidijos ir jos vyresnėlės dukters Emos. Lidijos personažas mane kartais erzino: kodėl ji tokia naivi, besiblaškanti, rodos, pernelyg jausminga? Tuomet pamaniau, kad mano racionalus protas smerkia ir manyje glūdinčią beviltišką romantikę, kokia yra Lidija. Dažnai norisi skaityti apie “tikrus” herojus: stiprius, priimančius teisingus sprendimus, kuriančius gražius santykius. Kai patys to nesugebame – smerkiame save už silpnumą. Taip man turbūt nutiko bandant susidraugauti su Lidija. Čia vis pykosi protas ir širdis.
Siužetas man pasirodė tikrai įdomus, istorija maloniai skaitoma. Labiausiai mėgavausi knygos pradžia ir pabaiga, kai buvo sunku atsiplėšti nuo pasakojimo. Patiko tai, kad atomazga vystoma gana ilgai, autorė visas paslaptis atskleidė po truputį, įmaišė netikėtumų, kurie išties nustebino. Knyga supažindina skaitytojus ir su tam tikrais Malajos istoriniais ir kultūriniais aspektais. Man jų galėjo būti dar daugiau.
“Išduota širdis” – moteriška ir jausminga istorija, alsuojanti karščiu ir kvepianti citrinžole ir cinamonu, vedanti skaitytoją per džiunglių tankmes ir karo pavojus. Kupina paslapčių ir netikėtumų, skaudžių širdies reikalų ir sudėtingų santykių. Ir ne tik tarp vyro ir moters, bet taip pat vaikų – tėvų. Tai praradimų ir atradimų istorija.
Leidykla Baltos lankos, 2018 m., 448 psl.