Prasidėjusi kaip tyli meditacija – jūros platybės, mėlynas perregimas vanduo, šiltos srovės – ir leidusi lengviau įkvėpti, knyga dar jos neįpusėjus buvo kuriam laikui atidėta. Gal kalta visuotinai nuvilnijusi neskaitymo banga. Gal neįprasta man knygos forma – autorius derino trumpus prisiminimus iš vaikystės dienų su pažintiniais – filosofiniais skyreliais apie ungurių mįslingumą ir sąsajas su žmogumi. Džiaugiuosi grįžusi ir perskaičiusi iki pabaigos.
Prieš atsiversdama knygą buvau nusiteikusi gana skeptiškai. Kaip galima įdomiai parašyti visą knygą apie ungurius? Ir išvis, kodėl unguriai? O pasirodo, jie turi tokią galybę paslapčių, kad ne visos įmintos iki šių dienų. Neįtikėtina. Kas dar labiau žavi nei paslaptys? Ungurio, gamtos apskritai, ir žmogaus ryšys. Ungurys – tai simbolis “mūsų sudėtingo santykio su visa mus supančia gyvybe, kuri žmogui nepriklauso“ (p. 94). Ungurio vaidmuo skirtingose pasaulio vietose, gyvenimo srityse ir per visą žmonijos istoriją stipriai kito (nuo pagarbaus jų mumifikavimo iki visiško pasibjaurėjimo), tačiau pro akis jis nepraslydo niekur. Net šiuolaikinei psichoanalizei, manoma, turėjo įtakos.
Ungurys, rodos, žino, kada ir kuo jam tapti ir kur keliauti. Gal žino ir žmogus? Tik nesiklauso savo vidinio balso? „Kiekvienas ungurys ieško savo vietos pasaulyje vienas, nieko nepaveldėjęs ir egzistenciškai neapsaugotas. <…> Tai, ką slapta turi ungurys, turi ir žmogus. Juk vienam ieškoti savo vietos pasaulyje galų gale yra universaliausia iš visų žmogiškųjų patirčių.“ (p. 127-128)
Kas žmogui yra laikas? Tai „<…> nepatikima draugija, kad ir kaip lėtai slinktų sekundės, gyvenimas pasibaigia akimirksniu: gimsti, gauni kilmę ir paveldą ir darai viską, kad išsilaisvintum iš viso to, kas iš anksto nuspręsta. Ir galbūt tau pavyksta, bet netrukus suvoki privalantis grįžti ten, iš kur esi atėjęs, ir jeigu nespėji, taip ir lieki neišbaigtas, stovi apšviestas staigaus suvokimo ir jautiesi taip, tarsi visą gyvenimą būtum nugyvenęs izoliuotas tamsiame šulinyje, taip ir nesupratęs, kas iš tiesų esi, kol vieną dieną staiga tampa per vėlu“ ( p. 150-151). O ungurys linijiniam laikui nepavaldus. „Kai gyvenimas nėra toks, koks turėtų būti, atrodo, kad ungurys gali įjungti laukimo režimą, atidėti patį gyvenimą. Beveik bet kuriam laikui“ (p. 147). O ir nuo galimybių būti žmogaus pažintam jis itin aktyviai sprunka ir bendradarbiauti atsisako. Apstu net iki mistikos keistų pasakojimų. Mums spręsti, ar jais tikėti. Tik autorius primena: “Tas, kuris nori tikėti, turi pirmiausia išdrįsti tapti kvailiu.”
Tai ir pasakojimas apie prasmę, būtinybę būti kažko didesnio dalimi. Apie žinių, patirties perdavimą. Aptikau šį tą įdomaus apie atmintį: „Nes atmintis apgaulinga, ji atsijoja ir atmeta. Kai grįžtame prie scenos iš praeities, nėra jokios garantijos, kad atsimename svarbiausius ir labiausiai atitinkančius tikrovę dalykus, tačiau mielai prisimename tai, kas geriausiai dera su mūsų susikurtu vaizdiniu. Atmintis tapo paveikslą, kurio detalės privalo viena kitą papildyti. Ji neįsileidžia spalvų, nederančių su fonu.“ (p. 18)
Čia radau ir dar kai ką savo širdžiai artima. Paaiškinimą, kodėl taip traukia prie jūros! Jūra – visa ko pradžia. Tai pati begalybė. „Jei iš tiesų egzistuoja kas nors amžina ar beveik amžina, tai surandame būtent jūroje“ (p. 149). Net mūsų kraujo sudėtis turi panašumų su jūros vandeniu! “Taigi, mes visi esame kilę iš vandens, kiekvienas iš savo paslaptingos Sargasų jūros.“ (p. 131)
Norėjau apie knygą trumpai, o išėjo taip – daug cituojant. Buvo įdomu, gražu ir prasminga. Knyga, tikrai palepinsianti smalsumą ir kartu jį sužadinsianti. Juk smalsumas – amžinas mūsų variklis, ar ne?
#puslapispopuslapio #knygųrekomendacijos
