Gerero kalnai, Meksika. Moterų žemė, vyrų palikta dėl šviesesnio rytojaus. Čia vyrauja kasdienė nežinomybė, neužtikrintumas, nuolat jaučiama įtampa ir reali grėsmė. Čia neturi visiškai jokių teisių ir laisvių. Tik galimybę su visu tuo susigyventi. Jei pasiseks, ir išgyventi.
Akys slydo knygos puslapiais, nors tai toli gražu nėra vien atpasakojimas. Tai jaunos merginos Ledidi tragiškų išgyvenimų spalvos. Šioje istorijoje atradau daugybę keistų dalykų. Televizinį išsilavinimą turinčios mamos keistoka išmintis. Proskyna, vadinama Delfais, kurioje gaudomas ryšys su pasauliu – čia ateinama kartais dienų dienas laukti skambučio. Ar galit mūsų kasdienybės kontekste įsivaizduoti tokius žygius? Čia dingę žmonės, o jie dingsta nuolat, niekam nerūpi, o jei ir rūpi, tai tuo domėtis yra ne tik beprasmiška, bet ir saugiau juos pamiršti. Taksi čia pasitinka užrašais: „Kraujuojantys keleiviai nevežami.“ Tai kaip dar, jei ne bejausmiu tonu, persmelktu šaltu sarkazmu, gali būti papasakota tokia istorija? O jei visa tai būtų pasakojama jausmingai ir sudėtingai? Ar tokiu būdu su viskuo susitvarkytų ir ištvertų pats rašytojas, skaitytojas ir realūs veikėjai? Juk tai tikrais faktais ir dešimtmetį trukusio tyrimo rezultatais paremta istorija, įvykiai, kurie kartojasi ir dabar, kažkam tai kasdienybė. Kasdienybė, kurioje norma yra tai, kas mums atrodo kaip šiurpus trileris ar siaubo filmas, nors papasakotas lyg savaime suprantami dalykai.
Ir visame šitame juodulyje savo spalvomis švyti ir žydi draugystė bei vieningumas. Moterų stiprybė ir gebėjimas išgyventi bet kokiomis sąlygomis. Motinos ir dukros ryšys ir jo transformacijos. Dukra tarsi priima ir myli motiną su visais jos trūkumais, bet kartu nemato joje savo atspindžio, bendrumo, sąsajų. Tarp jų – sutrūkinėjęs ryšys, alkoholizmo siena, kartais nepakeliama tyla ir nesupratimas. Bet tas ryšys vis tiek išlieka. Stipriai išryškėjo priėmimas, bendrystė, nes turbūt tik jų pagalba įmanoma stoti žlugdančių gyvenimo aplinkybių akivaizdon. Juk jos turi tik viena kitą.
„Maldos pagrobtosioms“ neabejotinai praturtino platesniu žinojimu apie pasaulį ir jame laisvai klestinčius žiaurumus. Esu gana šališka šios knygos atžvilgiu – ne vienerius metus domėjausi nusikaltimų prigimtimi, tad gal per greit ir per godžiai ją suskaičiau. Tai lyg ir nebuvo knyga, pilna ypatingos išminties ir gražių citatų, kurias norisi užsirašyti, bet tikra galimybė su Ledidi pagyventi visiškai kitokį gyvenimą, matyti pasaulį jos akimis. Tai ne apie išmintį, o apie gebėjimą gyventi, draugauti, mylėti tame beprotiškame pasaulyje. Kažin, ar kada nors pamiršiu šią istoriją, papasakotą vienos merginos akimis, o išgyvenamą daugybės moterų Gerero kalnuose ir kituose dievų užmirštuose pasaulio kampeliuose. Ir vis tik viena įstrigusi citata pabaigai:
„Gyvenimas yra beprotiškas, chaotiškas, išvirkščias, druska sumaišyta su cukrumi, skenduoliai vaikšto jame sausuma.“ (p.164)
Knygą su 10 proc. nuolaidos kodu PUSLAPIS10 įsigykite www.knygauk.lt